Stebiu, kaip mano mažute užpučia torto žvakutes. Jai jau treji metai, kaip ir treji metai Lolos mirčiai. Vis dar nesusitaikiau su jos mirtimi, bet dėl Mandy neliūdžiu. Kiekviena diena pabundu su šypseną, nes žinau, kad pro duris tuoj įlėks mažas vabaliukas rėkdamas ką susapnavo. Pirmus kelis mėnesius buvo sunku vienam auginti mažą vaiką, bet galiausiai pripratau.
-Tete!-sucypė ir iškėlė mažas rankutes į viršų.
PO PENKIU METŲ
-Kas čia?-parodžiau į sujauktą kambarį.
-Neradau sukneles. Nežinau kokia suknele patinka mamai. O jei, kai nueisime pas mamyte ant kapo jis supyks, nes jai nepatiks?-nusimena.
Nors jai jau aštuoni, bet sunku jai pasakyti, kad mama neprieštaraus niekam. Ji supranta, kad mamyte pas Dievuli, kaip ji sako.
-Mamai tu busi su bet kokia graži. Nesijaudink.
Norėjau ją perklabėti, kad gimtadieni geriau atšvęsti, o rytoj važiuoti pas mama, bet ji nesutiko. Charakteris, kaip Lolos.
PO AŠTUONIŲ METŲ
-Tėti man jau šešiolika. Nesu maža mergaitė,-atsiduso.
-Bet aš juk galiu išspardyti tam asilui užpakalį, jog tampė mano princesę už plaukų?
-Negali.
-Uhhh,-suburbėjau, o ji nusijuokė.
-Kokia buvo mama?-paklausė.
-Graži ir tikra tavo kopiją. Abidvi isterikės. Nors tavo mama ir dažnai pykdavo ant manęs, bet ją mylėjau labiau už save. Žinai ji buvo ta mergina, kuri atitiko mano kriterijus.
-Norėčiau, jog ji būtu čia,-tyliai tarė.
-Ji visada šalia,-apsikabinau ją.-Visada tave stebi.
-Myliu tave tėti,-apsikabino labiau.
-Aš tave labiau.
Taigi istorijos galas. Buvo gera ją kurti ir redaguoti senas klaidas. Pabaiga jau nėra tokia ir liūdna, na bet jei liūdna ATISPRAŠAU.
NORĖJAU padėkoti visoms merginoms, kurios skaitė ir rašė komentarus. Pažadu jog nesustosiu kurti ir stebinti jus! MYLIU <3
}rfa
