LOLOS POZICIJA
Stebėjau Zayn, kuris grįžo ką tik namo. Būti septintam nėštumo mėnesi ir visiškai nematyti savo vyro man yra katastrofą. Žinoma jis, kai būdavo namie švelniai elgdavosi ir duodavo man dėmesio. Įtariu kažką blogo, bet nieko jam nesakau. Man vis dar skaudu, kad jis išdavinėja mane, bet vaikinai tvirtina, kad jis to nepadarytu. Jie mano, kad už viso to kažkas slepiasi.
-Labas,-Zayn įėjo į namus ir pažiūrėjo į mane.
-Labas,-sumurmėjau.
Atkreipiau dėmesį į jo rankas. Jis nubrozdintos. Kas per velnias?
-Kas nutiko?-priėjau prie jo ir pamiršau visus savo principus.
-Turiu tau kai ką pasakyti,-atsiduso.
-Ką?-mintyse jau dėliojau į dėlionę jo pasakytus žodžius apie tai, kad jis mane palieka.
-Visa ta laika buvau toks šaltas tik dėl to jog tvarkiau reikalus. Aš visiškai pasitraukiau iš mafijos,-šyptelėjo.
Jam tai pasakius aš supratau viską. Visas tas spektaklis buvo tik tam, kad ta kalė manytu, jog jis manęs nepakenčia. Jis tik vaidino.
-Ar tai reiškia, kad tavo meile man niekur nedingo?-sušnabždėjau.
-Nedingo mažyte,-jis švelniai mane apsikabino ir priglaudė prie savo krūtinės.
Mano skruostais riedėjo ašaros. Laimės ašaros. Visos tos blogos mintis, jog jis mane paliks nepasiteisino. Viskas dabar gerai.
ZAYN POZICIJA
Gulėjau su ją lovoje ir glosčiau jos pilvuką. Jau greitai tapsiu tėvų ir tik dėl jų turiu stengtis būti geresniu. Turiu būti geras vyras bei tėvas.
-Kažkodėl man maudžia pilvą,-suburbėjo Lola.
Ji sunkiai atsistojo ir pradėjo vaikščioti. Turbūt ir vėl bus ką nors sunkiai dirbusi. Tai kiek nervina mane. Juk jai aiškiai liepiu nieko nedaryti ir saugotis, bet tu tik paaiškink jai.
-Toks jausmas, jog jis spardo mane iš visos jėgos,-dūsavo.
Pažiūrėjau į jos kojas pamatydamas, kaip per jas bėga kažkoks skystis.
-Tu... ar tu ką tik nusišlapinai?-aiktelėjau.
-Zayn, manau prasideda,-suinkštė.
Išpūčiau akis ir greitai pakilau. Paėmiau ją ant rankų uždėdamas pledą, kad nesušaltu ir išnešiau iš kambario. Pastačiau ją prie lauko durų ir apsiaviau batus. Pasiėmiau mašinos raktelius ir vėl paėmiau ją ant rankų.
Kelionė iki ligoninės buvo sunki ir išgąstinga. Lola vis dejavo iš skausmo, o aš viršijau greitį. Galiausiai pasiekęs ligoninę ištraukiau ją iš mašinos ir nubėgau nešinas ją.
-Kas nutiko?-prie mūsų pripuolė kelios seselės ir daktarai.
-Gimdymas prasidėjo,-buvau nemenkai išsigandęs.
Daktarai pasodino ją į vežimėlį ir nieko nelaukdami pradėjo vežti man nežinomu kelių. Norėjau sekti, bet mane sustabdė teigdami, kad gali atsirasti komplikacijų ir aš tik trukdysiu. Vaikščiojau iš vieno galo į kitą vis nenurimdamas. Mane kamuoja negera nuojautą ir aš noriu pamatyti savo mažutę.
Praėjo jau dvi valandos, o aš vis dar negaliu pamatyti Lolos. Daktarai vis skubėjo ir tai mane gąsdino. Tikiuosi niekas neatsitiko Lolai ar mažyliui. Pakėliau akis, kai pamačiau jog atėjo mano draugai: Niall, Liam, Louis ir Harry.
-Ar turi žinių?-paklausė Harry.
Papurčiau galvą. Vaikinai bandė mane raminti, jog viskas bus gerai ir galiausiai aš patikėjau mano mažutei tikrai nieko nebus. Greitai atsistojau, kai pamačiau ateinant daktarą, o paskui sesele su maža būtybę įvyniota į rožinį audeklą.
-Gimė mergytė,-seselė šiltai tarė ir švelniai ją man perdavė.
Ji buvo tokia smulkutė ir gražute. Mano princesė.
-O kaip Lola?-pakėliau akis į juos.
Jie tik liūdnai susižvalgė, o mano akyse susikaupė ašaros.
-Užjaučiu, ji neišgyveno,-tarė daktaras.
-Ne,-sušnabždėjau.
Norėjau rėkti ir kažką primušti, bet negalėjau dėl mažyles.
-Pažadu Lola, aš busiu geriausias tėvas,-sušnabždėjau.-Mandy. Mama norėtu, kad toks būtu tavo vardas,-pabučiavau jos žanduką.
PABAIGA.
Greitai įkelsiu epilogą, o kol rašysiu jį komentuojame. Nors istorija ir baigėsi liūdnai, bet taip planavau. Kerštas toms kurios irgi taip daro. Esu prieš tokias pabaigas, bet... kerštingai čia :D
