-Zayn ką tu darysi?-drebančiu balsų paklausiau.
Jis padėjo ginklą sau už nugaros ir pažiūrėjo į mano akys.
-Kokio velnio tu sumušei Vike?-susiraukė.
-Šiaip iš lempos,-sarkastiškai pasakiau.-Tu durnas ar kaip?!-surikau.-Ji tave bučiavo, o gal aš turėjau prieiti ir sakyti „Šaunuolė taip ir toliau, jis visas tavo"?!
-Nešauk!-atrėkė.-Ne tavo bėdos, pati ne geresnė.
-Tylėk!-trenkiau jam antausį, nes akyse pradėjo kauptis ašaros.
Jis pasiėmė ginklą ir užtaisė jį. Mano širdis pradėjo plakti greičiau, o kvėpavimas pasidarė netolygus. Jis pamatė mano baimė, bet neragavo į tai.
*Zayn Pov*
-Tylėk!-ji sušuko ir trenkė man antausį.
Pyktis užvaldė mane. Jaučiau, kad tuoj pratrūksiu ir padarysiu kažką negero. Užsitaisiau ginklą. Pažiūrėjau į ją. Jos akyse buvo matyti ašaros ir baimė. Ji traukėsi nuo manęs ir jos skruostais pradėjo riedėti ašaros. Negaliu jos nušauti, per daug ją myliu.
-Lipk iš mašinos,-griežtai pasakiau ir jį atidariusi mašinos duris išlipo ir pradėjo bėgti.
Nenorėjau jos sustabdyti, nes bijau, kad galiu ją sužeisti.
*Lolos Pov*
-Lipk iš mašinos,-griežtai pasakė ir aš atidariusi mašinos duris išlipau bei pradėjau bėgti kuo toliau nuo jo.
Ašaros savaime bėgo. Negaliu patikėti, kad jis norėjo mane nušauti, jis ne toks. Tai ne Zayn.
Visa sugniuždyta grįžau namo. Man baisu, kad jis nužudys mane, bet baisiau, kad prarasiu savo Zayn visam laikui. Jo akyse buvo matyti toks pyktis kurio dar niekada nemačiau. Matėsi, kad jis norėjo mane nušauti toje mašinoje, bet neišdrįso.
Nuėjau į virtuve ir prisirinkau visokio maisto. Kai man liūdna aš valgau. Nužygiavau į svetaine ir atsisėdau ant sofos valgiau visokį mėšlą. Padėjau maistą ir nubėgau užrakinti duris ir visus langus. Bijojau, kad jis ateitu ir nužudytu mane ar dar blogiau. Grįžau į svetaine ir suklupau prie sofos. Vėl pradėjau verkti ir negalėjau to sustabdyti. Jis ne toks, ji geras, mylintis, rūpestingas, bet tik ne žudikas. Jis negalėtu nužudyti manęs.
Kruptelėjau kai kažkas paskambino į duris. Lėtai pakilau nuo žemės ir nuėjau prie durų. Pažiūrėjau pro akute ir pamačiau Kendall. Atsirakinau duris ir atidariau jas.
-Labas Kendall...Harry?-sutrikau pamačius ir jį.
-Lola kas nutyko kodėl verki?-paklausė.
-Pusseserė pakliuvo į avariją,-sumelavau, nes nenorėjau, kad Harry viska sužinotu.
-Užjaučiu,-Kenda apsikabino mane.-Ačiū Harry, kad atvežei,-ji jam pabučiavo į žandą.
-Iki merginos,-šyptelėjo Harry ir išėjo.
-Sakyk tiesa,-paliepė Kenda, kai mes įėjome į namus.-Tavo mamos nėra?-paklausė.
-Ji su tėčiu,-pasakiau.
Turbūt nesakiau, kad mano tėvai vėl kartu.
-Gerai Lola sakyk,-ji apsikabino mane ir mano akyse vėl pradėjo kauptis ašaros.
Abidvi atsisėdome ant sofos ir aš kukčiodama viska jai pasakojau. Buvo sunku viska sakyti, nes akyse mačiau tą vietą, kai jis užstato ginklą ir nukreipia į mane.
Jau baigiau pasakoti ir iš paprasto kukčiojimo tai virto į nesustabdymo verkimą.
-Lola viskas bus gerai, viskam yra paaiškinimas,-ramino mane Kendall, bet aš negalėjau tikėti jos žodžiais.
