-Atėjau pažaisti,-nusijuokė.
-Eik iš čia,-paliepiau, bet jis nusijuokęs priėjo prie manęs ir prirėmė prie sienos.-Zayn, kodėl tu tiesiog negali manęs palikti ramybėje?
-Nes tai linksma kai tu bijai ir kenti,-tyliai pasakė ir per mano kūną perėjo tūkstančiai baimės šiurpuliukų.
-Jau atkeršijai už tai ką padariau, o dabar palik, man ir taip jau aišku, kad esu nekenčiamiausias žmogus tavo sąraše. Tiesiog išeik ir palik mane, prašau.
-O jei ne mažute aš dar tik pradedu žaidimą, juk bus linksma,-nusijuokė ir nuvalė mano nuriedėjusia ašara nuo skruosto.-Nagi Lola kas su tavim pasidarė? Pirmiau buvai linksmesnė.
-Pirmiau aš nebuvau išprievartaut!-surikau ir nustūmiau jį nuo savęs.
-Nesistumdyk, nes pasigailėsi jog išvis gymiai,-suurzgė.
Trenkiau jam, nes jis pradėjo grėsmingai eiti link manęs.
-Tu kale,-pyktai pasakė ir prispaudė mane prie sienos laikydamas už kaklo.
Man trūko oro, nebegalėjau kvėpuoti, bet jis į tai nekreipė dėmesio. Galiausia jis mane paleido ir aš bandydama atgauti kvėpavimą kosėjau.
-Dabar žinosi, kad su manim reikia būti mandagiai,-šyptelėjo ir aš su panieka pažiūrėjau į jį.-Kokia tu virtai apgailėtina,-nusijuokė ir išėjo iš mano namų.
-Nori senosios Lolos, bravo tau pasisekė dabar ji grįžo,-tyliai pasakiau ir pagriebusi telefoną surinkau Ashton numerį.
Jis yra mano draugas iš senu laikų, kartu su juo dalyvavau nelegaliose lenktynėse.
-Klausau,-po keliu pyptelėjimu jis atsiliepė.
-Sveikas Ash čia Lola, prisimeni dar tokia?-nusijuokiau.
-Aaaa Lola!-pradėjo jis rėkti ir tai tikrai atrodė juokingą.-Kaip aš tavęs pasiilgau.
-Aš ir tavęs,-šyptelėjau nors jis ir nematė.-Gal norėtum dabar susitikti?
-Juk dabar po vidurnakčio, pabludai? Aš atvarau pas tave,-greitai pasakė ir numetė rageli.
Nu jo jis kaip visada rūpinasi mano gerove. Maždaug po pusvalandžio išgirdau durų skambuti. Greitai nusileidau laiptais ir atidarius duris puoliau jam į glėbi.
-Užeik,-pakviečiau jį ir nusivedžiau į svetaine.
-Nu mergyt esi tikra gražuole,-nusijuokė.
-Ačiū bro,-sukikenau.-Kaip Anne?-paklausiau.
Anne jo merginą.
-Po truputi, žinai sunku iš po tėvų mirties,-šyptelėjo.-Tai sakyk Lola ko nori? Juk žinau, kad norėjai susitikti ne be reikalo.
-Aš noriu grįžti į lenktynes,-atsidusau ir jis įsišiepė.-Čia maždaug turėčiau suprasti kaip taip?
-Žinoma! Juk esi geriausia iš geriausiu. Niekas tau neprilygdavo,-gyrė mane.-Bet juk tu sakei nebenori būti tą blogą mergina, kas pasikeitė?
-Na tarkim supratau, kad geros merginos įvaizdis ne man.
-Tai jau tikrai,-pritarė.-Tai gerai lenktynės bus rytoj, bet turbūt negalėsi dalyvauti, taip?
-Mano žodyne toks žodis kaip negaliu neparašytas,-nusijuokiau ir jis pradėjo ploti.
-Puiku, rytoj po pietų atvažiuoju tavęs pasiimti, pasitreniruosi ir vakare lenktyniausi su tikrai stipriu priešininku.
-Okey,-linktelėjau ir išlydėjau jį.
Grįžau į kambarį ir atsiguliau atgal į lovą.
***
