Dangerous World |MALIK|

3.20

Prie stalo buvo juntama šiokia tokia įtampa, nors Leizė nuolatos apie kažką čiauškėjo.

Sėdėjau priešais Zayn, o mergaitė jam iš dešinės pusės. Lėkštėje garavo karštas kepsnys ir bulvės, o šalia buvo įdėtą morkų salotų.
Leizė vos tik mums visiems atsisėdus prie stalo, puolė valgyti.

Visi šį laiką pastebėjau, kad Zayn veido nepalieka šypsena, kai jis stebi savo dukterį.

Jaučiuosi be galo sumišusi. Nebesuvokiu, kas tiesa, o kas melas.

Nei Randy, nei Henris niekada neužsiminė nė vieno žodžio apie Leizę. Niekada nebūčiau sužinojusi, jeigu ne mano kvailo brolio smurtas, ir Zayn keistas noras gelbėti į bėdą papuolusius savo darbuotojus, kad šis vyras yra šios gražios mergaitės tėvas.

Nebegaliu imtis keršto, apakinusį Randy, planų, nes juk aš negaliu atimti iš Leizės tėčio. Nors dar nežinau, ar ši mergaitė turi motiną, bet esu beveik įsitikinusi, kad Zayn su savo dukrele gyvena vienu du.

Juk jeigu Leizės mama gyventų čia, Zayn būtų susituokęs su ja ir šis vyras niekuomet manęs nebūtų pabučiavęs...

O prisiminus mudviejų bučinį, man ant rankų visi plaukai pasišiaušia... Jo lūpos buvo tokios minkštos ir viliojančios, kad man norėjosi vis jas bučiuoti ir niekad neatsitraukti.

- Heile? - pakėliau savo akis į priešais mane sėdintį juodaplaukį vyrą.

- Taip? - paklausiau.

- Tu negirdėjai ką aš tau sakiau? - nusišypsojo Zayn.

- Atleisk. - atsidusau. - Tiesiog susimąsčiau apie...

- Apie ką? - pasmeigė šakute gabalėlį kepsnio, priešais mane sėdintia vyras.

- Apie bereikšmius dalykus. - papurčiau galvą. - Taigi ko klausei?

- Mano tėtis nori paprašyti, kad šį šeštadienį vyktumėte su mumis į atrakciojų parką, kuris atvažiuoja čia tik du kartus į metus. - šypsodamasi kalbėjo Leizė. - Mes ten vykstame kiekvienus metus, nes atsiranda vis kažkas naujo, ko dar nesame išbandę.

- Bet kodėl nori, kad vykčiau kartu su jumis? - paklausiau mergaitės. - Tu juk manęs visiškai nepažįsti, o jau siūlai tai.

- Tu pirmojo moteris, kurią tėtis atsivedė į namus, po mamos pagrobimo. - ištarė mergaitė, bet staiga tarsi susipratusi, kad pasakė per daug, savo mažais delniukais užsidengė burną.

Nuo mamos pagrobimo?
Apie ką ji kalbą?

Kuo toliau, tuo darosi vis neaiškiau ir painiau. Per daug melo ir paslapčių yra šiame pasaulyje...

- Leize! - krūptelėjau Zayn smarkiai kumščiui trinktelėjus į stalą, kad net visi ant jo esantys indai subarškėjo. - Tuč tuojau drožk į savo kambarį!!

- Atsiprašau tėveli... - mergaitės rudose akutėse sužibo ašaros. - Aš nenorėjau...

- Leize, eik į savo kambarį. - grėsminga Zayn figūra pakilo nuo stalo. - Ir neišeik iš jo tol, kol aš tavęs nepakviesiu.

Šio vyro žodžiai nuskambėjo, kaip pats grėsmingiausias grąsinimas.

Leizė tik linktelėjo ir ašarotomis akimis, nuo sūrių ašarų šlapiais skruostais, išbėgo iš svetainės.

Kelias akimirkas tvyrojo mirtina tyla. Zayn vis dar buvo grėsmingai pakilęs virš stalo, o jo rankos buvo stipriai sugniaužtos į kumščius.

- Zayn... - lėtai pakilau nuo kėdės. - Ar viskas gerai?

Girdėjau tik sunkų juodaplaukio kvėpavimą. Zayn akys buvo patamsėjusios nuo pykčio, o krumpliai net pabalę.

Pirmą kartą pajaučiau keistą jausmą savyje. Tarsi ne pirmą kartą matyčiau tokį Zayn - įniršusį ir aptemdytą pykčio.
Ši keista scena man kažką primena, tik nesuprantu ką...

Kaip norėčiau atgauti atmintį ir prisiminti savo visus gyvenimo metus. Nors Randy ir tikisi, kad aš leidžiuosi tuos vaistus, bet dar nesu tokia patikli, kaip jis galvoja.

Tuos vaistus aš nugrūdau į pačią spintos gilumą ir jų nebesileidžiu vos tik atvykau čia, į Los Andželą.

Randy man visą laiką atrodė kažkuom įtartinas, nors ir kaip jis man įrodinėjo, kad mes esame susituokę ir kažkada mylėjome vienas kitą.

Nuo tų vaistų man vakarais ypač skaudėdavo galvą ir kartais net neprisimindavau, kokių nors smulkmenų.
Pavyzdžiui, kur padėjau savo telefoną ar ką šiandien valgiau. Jie tarsi blokuodavo mano atmintį, tad nustojau juos sau leistis. Kartais turėdavau jų sau įsišvirkšti, jeigu šalia būdavo Randy ar kažkas pavaldus jam.

Man visada atrodė kiek keista, kad esu nuolat stebima ir taip akylai saugoma. Galvojau, kad tiesiog tai saugumo sumetimais, bet Randy saugos tarnyboje dirbančių žmonių buvo žymiai daugiau nei reikia.

- Zayn. - lėtai priėjau prie įsiutusio vyro. - Kodėl tu šitaip supykai ant Leizės? Juk ji nieko blogo nepadarė. Jeigu tu pyksti, kad ji pakvietė mane kartu vykti su jumis į atrakcionus, galiu nevykti. Ir be to...

- Nutilk, Heile. - tamsiai rudos, pykčio pilnos akys pažvelgė į mane. - Tiesiog nutilk.

- Bet Zayn... - ištiesiau savo ranką vyro link.

- Gana! - krūptelėjau , Zayn staiga suėmus mane už riešo ir stipriai jį suspaudus. - Man nereikia jūsų visų gailesčio!

- Aš nesuprantu apie ką tu... - taip ir nepabaigiau sakyti, nes Zayn dar stipriau suspaudė mano riešą. - Paleisk, man skaudą!

Kelias akimirkas su nerimu žvelgiau į Zayn tamsias akis, kol staiga vyro veidas persikreipė ir jis, tarsi mano riešas būtų nudeginęs, paleido jį.

- Atsiprašau. - tik tiek teištarė Zayn, prieš palikdamas svetainėje mane stovėti vieną.