20

Epilogas

Lėtai pakilau nuo sofos ir nuėjau atidaryti duris. Už jų stovėjo Karolina.

-Su gimtadieniu! Kaip tau patinka būti dvidešimties?

Aš pakilnojau pečius. Tai buvo gan keista iš tiesų.

-Štai čia dovana nuo manęs, o čia nuo Luiso. Jis liepė tai perduoti ir pasakyti su gimtadieniu nuo jo. Taigi. Einam, pakuosi dovanas.

Man buvo įdomu kodėl Luisas dovanoja man dovaną. Žinoma, jis dovanojo penkioliktojo gimtadienio proga bilietus, bet.

Tai buvo kas kita. Tai buvo laiškai surišti gražiu kaspinu ir ant viršutinio voko buvo parašyta '1'

-Tai ar tu atidarysi?

-Taip, žinoma,- nusišypsojau Karolinai.

Karolina buvo padovanojusi vidutinę dėžę įvyniotą į dovaninį popierių. Aš jau numaniau kas tai bus.

Nes aš jai buvau užsiminusi apie tai.

Ir taip, tai buvo fotoaparatas. Senovinis.

Tai buvo mano svajonė. Kadangi mane Luisas kažkada buvo sužavėjęs su fotoaparatais, pradėjau ir pati tuo užsiiminėti.

Luiso dovanos nedariau kai Karolina buvo šalia.

Vos jai išėjus, pradariau laiškus. Jie visi buvo adresuoti mano vardu ir sunumeruoti.

Laiškų buvo dvylika, tik niekaip nesupratau skaičiaus esmės. Lėtai bei atidžiai skaičiau laiškus parašytus nepriekaištingai.

Ėmiau suprasti kas vyksta.

O dieve, Luisas mylėjo mane. Jis mane mylėjo. Jis galvojo, kad tai beviltiška ir nuleido rankas.

Maniau, kad jis stipresnis. Vis dėl to, jis manęs laukė gan nemažai laiko. Jis tikėjosi.

Aš norėjau parašyti jam taip pat. Turėjau.

Griebiau popieriaus lapą ir parkerį.

Mielas Luisai,

Šie visi laiškai jau yra maždaug penkerių metų senumo. Nežinau, gal tai tiesiog pokštas, bet.

Ar tu vis dar myli mane?

Ar aš tau dar reiškiu kažką?

Gal tiesiog atsikratei meilės man ir gyveni toliau?

Žinau, tu dabar vienas iš geriausių fotografų pasaulyje.

Pavydžiu tau.

Pavydžiu tau puikios karjeros, pinigų, šlovės, populiarumo.

Bet labiausiai pavydžiu tau sugebėjimo laukti.

Tad, ar dabar jau per vėlu?

Bet yra kelios kliūtis, kodėl mes negalėjome būti kartu.

Tarp mūsų buvo nemenkas skirtumas metų.

Mano mama uždraudė matytis su tavimi.

Mes giminės.

Ir manau didžiausia priežastis kodėl negalėjome būti - nepastebėjau meilės tavo akyse.

Manau, kad sakei - nemoki piešti, bet tada kokiu būdu tu nuspalvinai mano pasaulį pačiomis gražiausiomis spalvomis?

Taigi.

Esu labai dėkinga už nuostabius gyvenimo metus.

Linkiu tęsti savo karjerą, susirasti puikią merginą, būti laimingam ir pamilti kažką taip, kaip mane.

Bet Tu žinok, Luisai.

Visad mylėjau tave, ir mylėsiu.

Tai, ar jau per vėlu?

Nes myliu tave ne kaip brolį.

Myliu tave kaip vaikiną.

Amžinai Tavo, Luisai,

Kaylee

Perlenkiau lapą per pusę ir įdėjau į voką. Parašiau Luiso adresą.

Skubėjau į artimiausią pašto įstaigą, kad tik galėčiau greičiau išsiųsti šį popieriaus lapą, kuriame aš pagaliau prisipažinau.

Gan keista, sausio 21 diena, bėgu pusplikė kai aplink visi su paltais. Keista, nes niekad dar taip nebijojau dėl pražuvusios meilės.

Ar jau per vėlu tapti vėl keturiolikos ir įrodyti, jog myliu dvidešimtmetį?

Ar per vėlu mylėti Luisą?