20

10

Aš tavęs nemačiau kelias dienas. Bandžiau rašyti tau į Facebook, bet tu mane ignoravai.

Kas vyksta?

Ar kažkas ne taip?

Gal mano mama sakė tavajai apie mūsų užklupimą?

O gal tu mane pamiršai?

Aš su siaubu galvojau kas tau gali nutikti. Tu man rūpi, žinai.

Aš dabar esu savo bute ir sėdžiu kaip koks durnius ir laukiu tavo žinutės.

Norėčiau tau pasiūlyti kalbėti per Skype, bet deja, seniai esu užmiršęs savo duomenis.

Ar tu žinai koks aš kvailys?

Aš niekaip nesusiprotėjau parašyti tau į telefoną.

Bet ar tu nesutriksi nuo per didelio mano rūpesčio? Gal suprasi, jog patinki man?

Leisk man dar truputį pafantazuoti apie mus. Noriu mus dar įsivaizduoti susikibusius rankomis, besibučiuojant ar pirmame pasimatyme. Leisk dar truputį pasikankinti toje nežinioje apie mus.

Aš tau parašiau.

Ir o dieve, tu atrašei.

Tu atsiprašei jog negalėjai atrašyti ir paklausei kur esu.

Tu norėjai atvykti pas mane, nes sakei, jog tave tėvai užkniso.

Mažyle, rodyk pagarbą tėvams.

Aš tau pasakiau, jog gali atvažiuoti, pasiimsiu tave iš bet kur, kur reiks. Tik atsiklausti tėvų liepiau, žinai.

Turėjau vilties, jog jie tau neleis. Tai būtų iš dalies gerai, nes man būtų lengviau atsispirti tau.

Bet gi ką aš čia kalbu

-
gi aš negaliu be tavęs.

Tave tėvai išleido ir aš apsidžiaugiau, tikrai.

Mano šypsena vis didėjo, nes aš tave myliu, žinai.

Laukiu nesulaukiu kai galėsiu prisipažinti tau meilėje. O gal tiesiog paduosiu tau šiuos laiškus.

Nes tai aš.

Tavo,

Luisas.