Saulės paveldėtoja

24 skyrius

Turėjau meluoti. Vis tiek viskas buvo baigta. Ra patvirtino, kad prakeiksmas panaikintas, nors mano noras buvo kitoks. Tai, kad akmuo išliko, neturėjo jokios reikšmės.

Tikriausiai. Nė nesuvokiau, ką tai reiškė. Kokią dovaną turėjo omenyje Ra. Mano gyvybė? Ar saulės akmuo?

-Kas nutiko Al Azizui ir Kvertui?- pasidomėjo Garedas, kai patraukėme prie stovyklos. Ten mūsų laukė Ebeta.

-Kai regėjau Ra, jis sakė, kad tie, kurie trokšta lobių, bus palaidoti kartu su jais,- atsakiau. Šiek tiek papasakojau, kaip neva sunaikinau akmenį pateikdama norą ir kad tada su manimi kalbėjo pats Saulės dievas.- Abejoju, ar jie liko gyvi. Uola sugriuvo.

Artėjant prie stovyklos matėsi sugriuvusi uola. Auksas liko po žeme. Arba visai dingo, kad niekas daugiau jo neieškotų. Iš dalies buvo gaila, jog neliko jokio Ra lobių pėdsako. Juk kai kurie lobių medžiotojai atidavė visą savo gyvenimą jo ieškodami. Tarp jų ir mano seneliai bei tėvai.

Paliečiau ranka kelnių kišenę. Kai kas išliko. Tačiau nežinau, ar turiu užsiminti apie akmenį. Jis buvo prakeiksmo dalis. Bet dabar neaišku, kokia jo paskirtis.

Žvilgtelėjau į Sveiną, kuris ėjo kiek tolėliau nuo manęs. Jis nieko neatsiminė. Net Tina ir Garedas nesuprato, kas nutiko. Jie juk turėjo matyti, kaip Sveiną pašovė, bet atrodė, lyg to nebūtų nutikę.

Priėjome stovyklą. Al Azizo žmonės buvo dingę. Ebeta mūsų laukė džipe. Išvydusi mus išlipo laukan.

Kol tik aš viena žinojau visą tiesą, teks apsimesti, kad viskas įvyko, kaip ir turėjo būti.

-O dievai, kas ten nutiko?- susirūpinusi klausinėjo Ebeta. Ji priėjo prie manęs atidžiai nužvelgdama.- Kaip jūs čia atsidūrėte?

-Akmuo sunaikintas,- išdidžiai pareiškė Tina.- Railė mus išgelbėjo.

Mergina iš nugaros apglėbė mane per pečius. Atsikvėpiau šyptelėdama. Išgelbėjau. Tačiau pati likau gyva. Jei tai tokia Ra dovana, kodėl jis to negalėjo padaryti mano tėvui.

Visgi turėjau nurimti ir nebekankinti savęs neatsakomais klausymais. Lobių medžioklės kelionė buvo baigta. Tikslas pasiektas. Likimas priimtas.

Matydama palengvėjimo kupinus veidus atsipalaidavau ir pati. Buvome išvargę, bet laimingi. Nutarėme, kad turime karališkai atsiprausti ir pavalgyti. Garedas suveikė artimiausią viešbutį. Jis pakvietė ir Ebetą, tačiau moteris mandagiai atsisakė. Ji turėjo grįžti į knygyną, patikrinti, ar viskas gerai jos senajam bičiuliui.

-Raile,- kreipėsi į mane Ebeta, kai sustojome prie viešbučio.- Prieš jums išvykstant dar susitikime. Galėsiu paimti jus iš čia. Norėsiu su tavimi pasikalbėti.

Palinksėjau. Moteris šiltai šypsojosi. Jai nuvažiavus pajutau keistą ilgesio jausmą. Juk galiausiai mums teks atsisveikinti. Ir su visais. Garedu bei Sveinu. Vėl liksime tik mudvi su Tina. Rodos, visi tai suprato.

-Statau už viską!- garsiai pareiškė Garedas, kai susėdome viešbučio kavinėje. Ji buvo didelė, bet atėjus vakarui labiau priminė barą. Lėbautojų nemažai, šviesos pritemdytos, o muzika pagarsinta ir jau ne tik vietinė.

-Kitaip ir negali būti,- atšovė jam Tina ir išsišiepė.- Mes juk neturime nė cento.

Jiedu pradėjo juoktis. Mūsų stalas buvo apkrautas alaus buteliais ir stiklinėmis. Tina ir Garedas išgėrė daugiausiai. Norėjau labiau atsipalaiduoti, bet visada buvau ta, kuri prižiūrėdavo neblaivią Tiną. O tas vijurkas su alkoholiu galėjo padaryti viską.

Visgi ir man žandai jau kaito. Šypsodamasi stebėjau Tiną ir Garedą. Jie jau pradėjo ginčytis, kuris galėjo spėti pagriebti Ra aukso. Pažiūrėjau į Sveiną galvodama, kad nutilęs vaikinas jau sminga ant stalo, tačiau nejučia susidūriau su jo akylu žvilgsniu. Sėdėjome prie apvalaus stalo, jis beveik priešais mane ir susimąstęs neatitraukė nuo manęs akių. Žagtelėjau. Pasimečiau nebežinodama, kur pasisukti.