Saulės paveldėtoja

6 skyrius

Ilgas smėlio kelias, kurį supo vien tik dykumos kalnai, buvo be galo nuobodus. Iš pradžių grožėjausi Kairo gamta, bet kai tas pats vaizdas ilgai nesikeitė, mane pradėjo imti miegas. Įrėmusi ranką į langą ir prilaikydama savo snūduriuojančią galvą, klausiausi, kaip ginčijasi Garedas ir Tina.

-Judvi ginklų negausite,- pasakė Garedas lyg jo žodis galėtų nulemti viską. Deja, jis visiškai nepažinojo Tinos. Mano draugė turėjo nemažai vaikinų ir visus juos mesdavo vos tik šie pradėdavo jai aiškinti. Su vienu, berods, buvo net įsivėlusi į muštynes.

-Kas tu toks, kad man nurodinėtum,- mestelėjo Tina aikštingai iškeldama galvą. Ji pasisuko į Garedą ir nužiūrėjo jį.- Tavo prakeikti languoti marškiniai tikrai nepadaro tavęs vadovu.

-Mano įranga, tad vadovausiu aš,- pareiškė vyrukas.- Be to, jūs visi pametę organizuotumą, kuris labiausiai reikalingas tokiose kelionėse.

-Nuotykiams nereikia planavimo,- įrėmė į jį žvilgsnį Tina.

-Užsičiaupkite, po galais,- irzliai paliepė Sveinas. Rodos, ne man vienai jau ūžė ausyse.- Visi tylėsite ir darysite taip, kaip aš liepsiu. Nė vienas iš jūsų nesate dalyvavę tikroje lobių medžioklėje, o ši labai rimta, nes žmonės miršta dėl Ra lobių.

Geriau jau būčiau to neišgirdusi.

-Iš kur žinote, nuo ko pradėti?- paklausiau įtempdama savo raumenis.

Pastebėjau, kaip Garedas žvilgteli į galinio vaizdo veidrodėlį. Jo akys susitiko su Sveino.

-Jau anksčiau vykau į panašią kelionę,- prasitarė žydraakis. Susidomėjusi pasukau galvą į jį.

-Turėjai relikvijas?- kilstelėjau antakį.

-Ne,- papurtė galvą jis.- Tiesiog ieškojau kelio prisikasti iki Ra lobių.

Sveinas nutilo nusisukdamas į langą. Dievaži, tikriausiai prisiminė kokį nemalonų praeities įvykį, todėl savo istorijos tęsti nebegalėjo. Bet aš norėjau sužinoti daugiau. Juk kažkaip reikėjo pažinti tą keistuolį, kuriuo mano protas neleido lengvai pasitikėti.

Neilgai trukus mes sustojome prie nedidelio nuošalaus namuko. Vis tik išlipau iš džipo mane pasitiko stiprus vėjas ir smėlio gūsiai. Susiraukiau lyg džiovinta slyva. Negalėjau pakęsti tokių dalykų. Todėl mieliau rinkausi vienatvę savo bute nei štai tokias keliones.

-Kas čia gyvena?- pasidomėjau nužvelgdama balto molio trobelę. Ji buvo aptverta mediniais stulpais lyg tai galėtų ką nors apsaugoti.

-Tu per daug klausinėji,- dėbtelėjo į mane Sveinas ir pirmasis patraukė namuko link.

-Žinoma, kad aš klausinėju, nes man niekas to neuždraudė,- įgėliau jam eidama iš paskos.

-Na, dabar geriau patylėk,- Sveinas atsisuko į mane žvilgtelėdamas perspėjančiu žvilgsniu. Vis dėlto, neketinau nuo jo pasitraukti. Privalėjau viską žinoti, nes nebenorėjau daugiau versti savęs gailėtis dėl šios kelionės.

Sveinas keliavo tiesiai prie durų, tačiau vos tik jas atidarė mus pasitiko moteriškė su šautuvu.

-Ei, Siuze, ramiau,- iškėlė rankas vaikinas, o aš sustojau lyg įbesta.- Čia aš, Sveinas.

Stambaus sudėjimo moteriškė gerai įsižiūrėjo į vaikiną, paskui į mane ir galiausiai į mums už nugaros stovinčius Garedą ir Tiną. Netrukus ji lėtai nuleido ginklą.

-Jergutėliau, Sveinai, reikėjo pranešti, kad atvyksti su savo mergina,- netikėtai išsišiepė ji.

Tuo metu atrodė, kad ant manęs užkrito toną sveriantis luitas. Sveinas papurtė galvą.