Saulės paveldėtoja

16 skyrius

Mano motina.

Garsai aplinkui mane išnyko. Jaučiausi tarsi beorėje erdvėje. Laikas buvo sustojęs, mano širdis neplakė, nekvėpavau. Tik vietoj to, kad sklandyčiau, mano kojos buvo įaugusios į žemę.

Nemirksėdama spoksojau į moterį. Jos plaukai buvo šviesesni nei maniškiai, akys kitos spalvos, bet kažkas jos veide atrodė pažįstama. Galbūt nosis, apvalūs skruostai.

-Raile?

Grįžau į realybę. Mane laikė už rankos Tina. Ji sunerimusi žvelgė tai į mane, tai į Ebetą.

-Esu įsitikinusi šimtu procentu, kad tu mano dukra. Tebeturiu tavo nuotrauką. Apgamas ant skruosto toje pačioje vietoje. Nors nemačiau tavęs ilgą laiką, mano motiniški instinktai tikrai neapgauna.

Ebeta tuoj padavė man nuotrauką. Ten buvo ji, ligoninėje. Rankose turėjo kelių savaičių kūdikį - mane. Moteris žiūrėjo į mane nulenkusi galvą, trumpi plaukai kiek užkritę ant veido, bet matėsi plati šypsena. Kūdikis buvo susuptas į baltą paklodę, o ant skruosto, ties dešinės akies kampučiu matėsi mažas tamsus taškelis.

Paliečiau savo veidą, kur buvo tas pats apgamas, ir pažiūrėjau į Ebetą.

-Aš irgi tokį turiu,- tarė ji parodydama pirštu.

Išplėčiau akis. Knygynas atrodė dar labiau susitraukęs. Dėl to man darėsi sunku kvėpuoti.

-Jai reikia prisėsti,- pasakė Tina. Ji prilaikė mane už alkūnės.

-Nuveskime ją čia. Arnotai, atnešk vandens, prašau.

Nemačiau, kur mane veda. Akyse temo, o kūnas virpėjo.

-Ar galiu su ja pasikalbėti viena?

Pakėliau galvą. Mane pasodino ant sofos tarp knygų lentynų.

-Jeigu ko prireiks, būsiu netoliese,- tarė pritūpusi Tina. Tada paglostė mano ranką ir nuėjo.

Senolis grįžo su vandeniu. Ebeta padavė man šalta puodelį. Paėmiau jį abejomis rankomis ir pridėjau prie lūpų siurbtelėdama vandens.

-Arnotai, pasirūpink ir kitais. Ačiū.

Senolis tuoj išėjo. Net ir senyvo amžiaus jis buvo pakankamai judrus.

-Tavo seneliai Dankanai išsivežė tave vos keturių mėnesių,- pradėjo pasakoti Ebeta. Ji prisėdo šalia manęs.- Mes nelabai sutarėme. Jie manė, kad Egipte tau nesaugu. Kad apskritai nesaugu su manimi. Jie nukirto bet kokias sąsajas su manimi, todėl negalėjau tavęs rasti Anglijoje. Tada sužinojau, kad Dankanai grįžo į Egiptą, apsigyveno Kaire. O tavęs nebuvo nė ženklo.

-Jie paliko mane našlaičių prieglaudoje,- įsiterpiau pažiūrėdama į Ebetą. Rodos, pradėjau suvokti, kad ji tikrai mano motina ir kad realybė daug skaudesnė nei tikėjausi.- Kodėl seneliai manimi atsikratė, jei nenorėjo, kad likčiau su tavimi? O tada vieną dieną paliko Ra lobių relikvijas, kad atvykčiau į Egiptą ir jas surasčiau.

Ebeta nerimastingai primerkė akis. Tada nežymiai papurtė galvą.

-Viskas daug sudėtingiau nei manai,- pratarė ji.- Dankanai tave paslėpė, jie laukė, kol sulauksi tinkamo amžiaus. Dėl to, kas nutiko prieš devyniolika metų.- Ebeta įkvėpė pasiruošdama istorijai.- Atvykau į Kairą kaip archeologijos studijų praktikantė. Gavau progą dirbti kartu su Dankanais. Taip susipažinau su tavo tėvu. Po šešių mėnesių mano praktika baigėsi, tačiau nusprendžiau likti Kaire. Apsigyvenau su Keidu, o praėjus metams sužinojau, kad laukiuosi.

Tuo laikotarpiu mes intensyviai dirbome ties Ra lobiais. Domėjausi istorija, rinkau medžiagas. Atradome, kad egzistuoja relikvijos, kurios veda link lobių. Dankanams pavyko surasti kompasą. Galiausiai po kelių mėnesių klaidžiojimo mes atsidūrėme reikiamoje vietoje. Ten radome žemėlapį - paskutinę užuominą. Tačiau jam trūko kažkokios dalies.