Saulės paveldėtoja

1 skyrius

Sunkiai suvokiau, kas vyksta. Pabudau vidury nakties išgirdusi kažkokį keistą dundėjimą tarsi būgnų mušimą. Padėjau kojas ant šaltų grindų ir net neįjungusi šviesos atsistojau. Miegas kaip mat išsilakstė, nes, po galais, ne kiekviena naktį savo namuose gali išgirsti būgnų maršą.

Nuėjau neįprastai ilgu koridoriumi į virtuvę, tačiau net tai nepadėjo atsekti duslaus garso. Atrodė lyg jis sklistų iš sienų.

Tikriausiai man prisisapnavo, pamaniau nutilus būgnams. Jau sukausi grįžti atgal į lovą, kai nejučia žvilgtelėjau į veidrodį, kabantį ant sienos prieškambaryje. Neprisimenu, ar visada čia buvo veidrodis, bet nuo vaikystes tikėjau tuo pasakojimu apie baisią moterį, kuri pasirodydavo veidrodyje lygiai dvyliktą nakties. Visgi mačiau tik savo atvaizdą. Tikriausiai šiuo metu jau buvo po vidurnakčio. Lengviau atsipūčiau, tačiau netikėtai sustingau neatitraukdama akių nuo veidrodžio. Negalėjau patikėti. Ar aš vis dar sapnuoju? Žvelgiau į savo atvaizdą bandydama susivokti, kas dedasi. Mano įprastai mėlynos akys švietė aukso geltonumu. Sukaustytais raumenimis vos priėjau arčiau veidrodžio. Tuo metu staiga jis pradėjo skylinėti, o iš tarpų pasklido juodi vabalai. Nustėrusi staigiai atsitraukiau atgal ir smarkiai atsitrenkiau į sieną. O tada pramerkiau akis.

***

Garsi roko muzika rėžė mano ausį. Jaučiausi tarsi būčiau koncerte. Išėjusi iš savo kambario patraukiau į svetainę, o ten išvydau savo kambariokę ir geriausią draugę Tiną. Ji sėdėjo lotoso poza prie pagalvėmis ir knygomis užverbuotos sofos, ištiesusi nugarą ir užmerkusi akis, o rankas sudėjusi tarsi maldai ir iškėlusi ties savo smakru.

-Ką tu čia darai?- paklausiau, pritildydama muziką iš grotuvo.

-Medituoju,- trumpai atsakė draugė net neatmerkdama akių ir nepažvelgdama į mane.

-Su roko muzika?- kilstelėjau antakį. Tina buvo visiška keistuolė, tad, rodos, tai turėtų manęs nebestebinti. Tačiau kiekvienas rytas, tai nauja diena.- Argi meditacija neturėtų būti atsipalaidavimui?

-Tokia muzika man ir padeda atsipalaiduoti,- ištarė ji pramerkdama vieną akį.- Ką ruoši pusryčiams?

-Kol kas nieko,- ištariau nusižiovaudama ir patraukiau į vonios kambarį. Rytinis apsivalymas turėtų padėti pabusti.

Mudvi su Tina esame pažįstamos nuo neatmenamų laikų. Abi gyvenome nuo kūdikystės tuose pačiuose globos namuose, o kartu su mumis ir kiti dešimt vaikų, su kuriais aš nelabai bendraudavau. Tina buvo vienintelė, kuri su manimi kalbėjosi. Ji ir pati buvo atsiskyrėlė, krėsdavo pokštus kitiems ir mieliau rinkdavosi mano draugiją. Tad sulaukusios aštuoniolikos, kai jau turėjome palikti savo globėjus, iš savo santaupų pradėjome nuomotis dviejų kambarių butą ir apsigyvenome kartu. Be viena kitos mes abi daugiau nieko neturėjome. Nors ir buvome be galo skirtingos - aš, tamsiaplaukė mėlynakė, smulkaus sudėjimo, grafikos dizaino studentė, o Tina, dažnai perdažanti savo plaukus vis nauja spalva (šiuo metu ji buvo šviesiai violetiniais plaukais), kad net aš nebepamenu jos tikrosios plaukų spalvos, aukšta vegetarė, vieno baro padavėja - mes buvome kaip seserys.

Išėjusi iš vonios Tiną jau radau prie stalo. Ji kimšo bandelę užsigerdama sultimis ir peržiūrinėjo naujausią laikraštį. Rytais ji visada nugvelbdavo mūsų senolio kaimyno su prasta atmintimi laikraščius, o perskaičiusi tuoj pat vėl padėdavo prie jo durų.

-A, vos nepamiršau,- tarstelėjo ji nurijusi kąsnį.- Čia tau atėjo laiškas.

Žvilgtelėjau į baltą voką ant stalo. Prikandusi lūpas paėmiau jį į rankas ir įtariai apžiūrėjau tarsi laiškas galėtų sprogti. Visų pirma negaunu laiškų, nebent elektroninius su reklamomis ar iš universiteto, o antra, kas dar siunčia popierinius laiškus.

-Kas rašo?- paklausė smalsiai Tina, kai atplėšiau jį.- Slaptas gerbėjas?

Greitai akimis permečiau tekstą.

-Tai iš teismo,- ištariau vos praverdama lūpas.

-Oho, nejau Railė ką nors prisidirbo,- vyptelėjo Tina ir kyštelėjo galvą arčiau manęs.

-Ne,- papurčiau galvą lyg koks zombis. Šiuo metu man reikėjo prisėsti.- Mane kviečia pasiimti palikimo. Į Egiptą.

-Juokauji?- draugė pažiūrėjo į mane nustojusi valgyti.

Tačiau aš nė velnio nejuokavau. Dar kelis kartus perskaičiau, kol įsitikinau, kad tai tiesa. Aš, Railė Dankan, gavau palikimą iš savo niekada nematytų senelių. Po galais, nepažinojau savo tėvų, tad ką kalbėti apie senelius.

-Kaip tai suprasti? Ką dar rašo?- Tina palinko ir pati pasiėmė laišką į rankas.

-Turiu atvykti į teismą. Ten sužinosiu daugiau,- pasakiau tuščiu balsu. Buvau šokiruota. Jaučiau, kaip mano gerklė išdžiuvo, tačiau neįstengiau nueiti atsigerti vandens.

-O dangau,- švilptelėjo Tina ir pakišo man prieš akis laišką.- Mes vyksime į Egiptą.

-Žinau,- paėmiau popierių, o tada papurčiau galvą.- Ne, ne, tai nesąmonė. Gal įsivėlė kokia klaida?

Atsistojau ir dar kartą viską nuodugniai perskaičiau. Buvo nurodytas advokato telefono numeris. Tačiau teksto esmė nepasikeitė. Tai buvo tikras laiškas iš Egipto teismo.

Mano smegenys negalėjo to suvokti. Kodėl po tiek laiko tik dabar mano seneliai nutarė atsirasti mano gyvenime? Na, aišku, jeigu gavau palikimą, jų nebėra gyvųjų tarpe. Bet tai dar blogiau. Jie žinojo apie mano egzistavimą ir iki pat mirties nesiteikė su manimi susisiekti.

Krestelėjau ant kėdės vis dar apdujusi. Rodos, kraujas pradėjo sparčiau tekėti mano venomis.

-Ar tu turi arabiško kraujo?- netikėtai atsistojo priešais mane Tina. Ji primerkusi akis tyrinėjo mano veidą.

Atsipeikėjusi susiraukiau ir atsitraukiau atgal.

-Dievaži, ne...- sumurmėjau. Nepaisant tamsių plaukų mano oda buvo išblyškusi. Tikrai per toli egzotiškos Egipto saulės.- Mano seneliai taip pat Dankanai, tad tikriausiai mano tėvas buvo jų sūnus.

-Raile, tai neįtikėtina.- Tinos akys sublizgo iš jaudulio.- Kelionė į Egiptą atsiimti palikimo iš senelių, kurie visada buvo paslaptyje - tai nuotykis, tai kažkas neįprasto. Tai tavo likimas.

Ji atrodė kur kas labiau pasiryžusi tam nei aš. Tačiau žiūrėjau į ją ir jaučiau, kaip atlyžtu. Iš dalies buvau pagauta smalsumo. Gal man pavyks daugiau sužinoti apie savo šeimą. Visko gali būti, kad mano seneliai buvo turtingi, daug keliavo, gyveno Egipte. Galbūt pagaliau mano gyvenime atsitiks kažkas nepaprasto, ne vien tik nuobodi kasdienybė, prie kurios buvau pripratusi.

-Na, šiek tiek turiu kelionei pinigų,- numykiau.- Be to, tikriausiai pats laikas išlįsti iš namų.

-Ar tai reiškia, kad galiu krautis daiktus?- įsitempė draugė. Atrodė, kad ji sugėrė visą energiją iš manęs.

Sukandau dantis. Laikas tiksėjo. Jei greitu metu nenusipirksime bilietų ir neišvyksime, palikimo nebeatsiimsiu ir gyvensiu toliau nežinioje.

Linktelėjau iškvėpdama lyg pradurtas balionas.

To užteko, kad Tina, pasigarsintų radiją ir pradėtų šokinėti po kambarį rėkdama, kad keliausime į Egiptą.

Visą savo gyvenimą buvau rimta ir racionali, netikėjau likimu, nes jokiam vaikui nebuvo lemta augti vienam, pasaulyje be tėviškos meilės. Ir štai, rodos, pagaliau likimas nutarė įsikišti. Tik ar nebūsiu apgauta ir vėl likusi visiškai viena be atsakymų.