Saulės paveldėtoja

5 skyrius

Buvau susikausčiusi, nerimas smelkėsi į mano kaulus. Mintys pačios kurpė baisiausius scenarijus. Tai, ką ruošiausi daryti, buvo protu nesuvokiama. Vis dar tikėjausi, kad sapnuoju, kad tai tik pokštas ir mes iš tiesų vyksime į suplanuotą ekskursiją po Egiptą.

Visgi realybė buvo tokia, kad stovėjau lyg kareivis pasiruošusi kelionei į nežinią. Vilkėjau ilgas siauras žalsvas kelnes, kareiviškus juodus batus ir juodus laisvus marškinėlius. Ant pečių turėjau gan didelę kuprinę. Visa tai man ir Tinai parūpino Garedas. Dabar mes tikrai atrodėme kaip lobių medžiotojos. Tačiau visiškai tokia nesijaučiau.

Rankas buvau sukryžiavusi ant krūtinės, o mano žvilgsnis buvo nukreiptas į žemę. Iš šalies girdėjau, kaip Tina ginčijosi su Garedu dėl to, kas vairuos jo džipą, kuris tiesiog kvepėjo šviežiena, ne taip, kaip dardantis Sveino laužas.

-Aš geriausia vairuotoja,- nepasidavė Tina.- Gali paklausti Railės. Važinėju pilnomis gatvėmis lyg profė.

Žinoma, mano nuomonės tam nereikėjo. Tina pati kuo puikiausiai galėjo save apsiginti. Ji tikrai vairavo puikiai. Tačiau esmė buvo tame, kad ji neturėjo mašinos jau gerus metus, nes teko parduoti, jog susimokėtų paskolas, kurias pati prisiėmė negalvodama apie pasekmes.

Tiesą sakant man nerūpėjo jų ginčas, kuris visgi buvo Garedo naudai. Mano plaukai šiaušėsi, negalėjau net atpalaiduoti žandikaulio, nes dantys buvo tarsi suklijuoti. Visas mano kūnas priešinosi šiai kelionei. Nujaučiau, kad tai nieko gero nežada.

-Kažkas nepratęs padėti, ar ne?- mestelėjo pro šalį eidamas Sveinas. Rankose jis nešėsi gan didelę plastikinę rudą dėžę, kurioje tikriausiai buvo sudėtas maistas.

Žvilgtelėjau į jį, nors vyrukas jau buvo nužygiavęs prie džipo. Tuomet patikrinau kuprinę, ar joje vis dar yra žemėlapis ir kompasas. Šie du daiktai nedavė jokios prasmės. Nė vienas iš mūsų nemokėjome jais naudotis. Visgi legenda apie Saulės dievo Ra lobius buvo tikra. Garedas parodė visus senovinius raštus ir knygas iš savo bibliotekos. Juose buvo rašoma, kad Egipto faraonas Renebas, kuris reiškė Saulės valdovą, sužinojęs iš savo žyniuonio, kad jam liko gyventi visai ne daug, surinko visus savo turtus ir paprašė Saulės dievo Ra, kurį labiausiai garbino, kad paslėptų juos ir prakeiktų, kad niekas negalėtų rasti. Renebas buvo visiškas savanaudis ir jam nerūpėjo jo šeimos ir šalies likimas, bet Ra nepaisė to ir įvykdė faraono prašymą. Visgi, pasirodo, Renebas dar greitai nemirė. Žyniuonis buvo suklydęs dėl jo mirties datos, o faraonas gyveno toliau nejausdamas jokios ligos. Pradėjęs gailėtis, kad per greitai užkasė savo turtus ir norėdamas juos susigrąžinti jis vėl kreipėsi į Ra. Tačiau Saulės dievas neišpildė Renebo prašymo, nes šis aiškiai pasakė, jog jo turtų niekas negali rasti. Faraonas pasiutęs ieškojo būdo susigrąžinti juos, bet taip tik prisišaukė sau mirtį. Jau tada buvo pasklidusios kalbos apie Renebo turtus, kurie dabar priklausė Ra. Žmonės ieškojo būdų juos surasti, aukojo aukas Ra, kad šis atskleistų paslaptis. Ir tada Saulės dievas pradėjo rodyti ženklus, kad lobį atras tik tas, kas bus to vertas, kas perpras jo užduotį. Mokslininkai, alchemikai ir patys lobių medžiotojai naudodamiesi Ra ženklais sukūrė tam tikras relikvijas - prietaisus, galinčius padėti ieškoti. Vieni iš jų buvo kompasas ir žemėlapis. Taip šios relikvijos keliavo iš rankų į rankas, tačiau jei kam ir sėkmė nusišypsodavo, lobiai pradingdavo jų akyse.

Paskutinis dalykas buvo tikriausiai didžiausia kliūtis. Lobius saugojo Ra, tiksliau Saulės akmuo, tad tai buvo lyg koks proto žaidimas. Lobiai egzistuoja, bet tuo pačiu jie yra kažkur kitur. Taigi mes ieškosime lobių, kurių neįmanoma surasti, o tuo labiau paliesti, nes jie stebuklingai išnyksta. Tačiau Garedas ir Sveinas buvo įsitikinę, kad su mano relikvijomis mums pavyks pasiekti tikrąją lobių vietą. Jie netgi turėjo mokslišką paaiškinimą, jog Saulės akmenys, kitaip tariant geltonieji topazai, yra keliose vietose, kur buvo ieškoma lobių, ir apšviesti saulės šviesos jie sukuria lobių miražą. Deja, aš nesimokiau fizikos, bet geriau patikėsiu tuo nei tai, kad pats Saulės dievas Ra tau susuka smegenis.

-Jeigu jau viską pasiėmėme, galime vykti,- tarė Garedas patikrindamas daiktų sąrašą, kurį buvo sudaręs. Tina jau spėjo pasityčioti iš vyruko kruopštumo. Geriau ji galėtų iš jo pasimokyti, kad daiktus reikia laikyti savo vietose.

-Panele rimtuole, galite lipti į mašiną,- pašiepdamas pakvietė mane Sveinas. Jis atsisėdo į galą palikdamas man atidarytas dureles.

-Mano vardas Railė,- šaltai ištariau atsisėsdama šalia jo. Vaikinas žvilgtelėjo į mane, bet neištarė nė žodžio.

-Taigi, kur pirmiausia vyksime?- paklausė Tina, kuri buvo pasiryžusi veltis į nuotykius.

-Ten, kur prasideda visos lobių medžiotojų kelionės,- paslaptingai atsakė Sveinas. Pažiūrėjau į jį. Tiesą sakant dar nežinojau, ar galiu juo pasitikėti. Tokie patrauklūs, neatsakingi ir nuožmūs vyrukai paprastai būna ir pavojingi.

Kai išvažiavome iš Kairo centro ir sustojome apleistos gatvės pakelėje, žvilgtelėjau pro atvertą langą bandydama nuspėti šią vietą. Čia vaikščiojo vietiniai apsivynioję galvas turbanomis ir užsidėję skaras ant veido tarsi norėdami likti neatpažinti.

-Ką mes čia veikiame?- paklausiau atsisukdama į Sveiną.

-Likite mašinoje,- ištarė jis nepaisydamas mano klausimo. Suraukusi kaktą stebėjau, kaip jis, išlipęs iš džipo, nueina prie vieno vyruko, kuris stovėjo prie savo aplaužytos mašinos.

-Aš visada pasirūpinu kelionės patogumu ir kitais būtinais daiktais, o ginklai - jau Sveino sfera,- papasakojo Garedas irgi stebėdamas, kaip kalbasi du vyrukai.

-Ginklai?- pakėlė iš nuostabos antakius Tina. Tuo tarpu aš nepratardama nė žodžio sumedėjau.

-Taip,- linktelėjo galvą Garedas.- Lobių medžioklė kartais būna labai intensyvi. Ypač dabar, kai jau galėjo pasklisti kalbos apie Ra lobių relikvijas. Tavo seneliams tikriausiai labai pasisekė, jog jos pateko į jų rankas.- Vaikinas žvilgtelėjo į mane.- Nors, tiesą pasakius, šios relikvijos neša nelaimes.

Pamatęs mano sustingusią veido miną ir išplėstas akis, Garedas kostelėjo nusukdamas žvilgsnį.

-Bet mums pasiseks, nes Sveinas metų metus prie to dirbo. Jis tikrai nusimano Ra lobių paieškoje,- bandė užglaistyti padėtį jis.

Mano akys nuslydo į Sveiną, kuris šiuo metu kalbėjosi su kažkokiu barzdotu vyru, rodančiu jam pistoletą. Tas šviesiaplaukis man nekėlė jokio pasitikėjimo, bet jo paslaptingumas tiesiog žudė. Jis nebuvo vietinis, todėl darėsi smalsu, kodėl jis būtent Kaire ir kodėl tapo lobių medžiotoju. Galbūt Sveino praeitis ir gyvenimas Egipte kaip nors padėtų išsiaiškinti ir apie mano šeimą. Jei mano seneliai čia bent trumpam gyveno ir užsiėmė lobių medžiokle, Sveinas privalėjo ką nors apie tai žinoti.

-Štai ir viskas,- pranešė vaikinas praeidamas pro mano pusę. Jis nešėsi kuprinę, todėl negalėjau pasakyti, kiek ten buvo ginklų. Tuomet ją įdėjo į galą ir įsėdo į džipą.- Esame visiškai apsirūpinę.

Kai jis tai pasakė, mano pilve sukilo uraganas. Jeigu Tina su manimi bent kartą gyvenime sutiktų, jau sėdėčiau lėktuve ir skrisčiau namo. Tačiau iš dalies ji buvo teisi. Turėjau pagaliau palikti savo komforto zoną ir sužaisti su likimu. Ra lobių ieškojimas galėjo būti vienintelė išeitis sužinoti, kas buvo mano tėvai. Ši nežinia, kad ir kiek bandžiau slėpti, seniai griaužė mano krūtinę. Tikriausiai atėjo metas prasklaidyti savo praeities šešėlius.