Saulės paveldėtoja

15 skyrius

Gerai pasisotinau, žinodama, kad greitu metu negausiu padoraus maisto. Valgiau tuščia galva, apie nieką negalvojau, tačiau grįždama į kambarį suvokiau, kad neišvengsiu kontakto su Sveinu. Kai dar tikėjausi tapti pilnaverte Ra lobių medžioklės dalyve, vaikino pasitikėjimas manimi visiškai išgaravo.

Bet man ir nusišvilpt. Jis neturi teisės neprileisti manęs prie kelionės nuorodų, kai pagrindiniai įrankiai, relikvijos, priklausė man. Tad be manęs Sveinas nepasieks tikslo. Jis ir pats tai suprato, kad ir koks įsiutęs buvo.

Su ta mintimi išdidžiai įėjau į kambarį. Tina jau ruošėsi vonioje. Tikriausiai vaikinai pranešė, jog išvykstame.

-Pavalgei?- garsiai paklausė draugė pro praviras vonios kambario duris.

-Aha. Jau išvykstame?

-Taip, tik Garedas paliko remontuoti džipą, greičiausiai reikės pirkti naują mašiną.

Suspaudžiau lūpas. Vargšas džipas neatlaikė sienos išvertimo.

Jau ketinau prisėsti ant lovos, kai nejučia pamačiau sau po kojomis baltą lapelį. Jis gulėjo prie pat durų, tarsi kas pro tarpą būtų pakišęs.

Pakėliau lapelį. Tai buvo viešbučio vizitinė kortelė, tačiau kitoje pusėje kažkas užrašyta ranka su juodu rašikliu: "Tarek Ibn Zeyad 58, Aru knygynas".

-Kas yra?- paklausė iš vonios išlindusi Tina.

-Radau prie durų.- Parodžiau jai kortelę.- Man atrodo, kad tai adresas.

Draugė ištyrinėjo kortelę lyg ant jos būtų užrašytas slaptas kodas.

-Parodykim Sveinui ir Garedui.

-Ne,- papurčiau galvą ir staigiai atėmiau iš jos kortelę.- Gal tai tik reklama. Arba spąstai.

-Tai knygyno adresas. Kas gali nutikti pavojingo, jei užeisime į knygyną?- susiraukė Tina.

-Pasakyk tai Sveinui,- suburbėjau.- Jis juk manimi nepasitiki. Kad ir ką jam rodyčiau, sakys, jog vedu visus į mirtį.

Mergina giliai įkvėpė papurtydama galvą, tada pagriebė iš manęs kortelę ir išėjo pro duris. Atsigręžiau atgal, bet ji jau buvo pradingusi.

-Tina!- sušnypščiau lėkdama paskui ją.

Kaip ir reikėjo tikėtis, draugė patraukė link vaikinų kambario, kuris buvo tuoj už posūkio. Kelios akimirkos ir ji jau trankė į jų duris. Garedas tuoj jas atidarė.

-Reikia patikrinti šią vietą,- išpyškino Tina ir pakišo priešais Garedo akis kortelę.

Vaikinas loštelėjo atgal ir prisimerkdamas sužiuro, kas jam rodoma.

Tuo tarpu pasirodė ir Sveinas. Laikiausi, kad nepažiūrėčiau į jį, tačiau apsimečiau, kad apžiūriu kambarį. Vos tik mūsų žvilgsniai susitiko vikriai nusukau akis į Tiną ir Garedą.

-Kas čia?- Vaikinas spoksojo į vizitinę kortelę. Sukiojo ją taip pat, kaip ir anksčiau Tina.

-Vietinio knygyno adresas,- atsakiau.- Radome kortelę prie savo durų. Kažkas ją paliko.

-Kažkas paliko neaiškios vietos adresą ir judvi norite ją patikrinti?- perklausė Sveinas. Jutau jo gręžiantį žvilgsnį.

Tina ryžtingai linktelėjo, bet pamatė, kad stoviu sustingusi.

-Raile, ką manai? Ką sako tavo nuojauta? Gal matai kokią viziją?

Kilstelėjusi antakius pažiūrėjau į draugę. Norėjau jai trinktelėti per galvą už tokius žodžius.