Saulės paveldėtoja

11 skyrius

Neužmerkusi visą naktį akių, prieš aušrą sugebėjau taip stipriai įmigti, kad pabudau tik pajutusi, kaip per mano lūpų kamputį varva seilė. Sučepsėjau ir lėtai prasimerkiau prisipratindama prie ryto saulės. Girdėjau, kaip Tina ruošiasi keldama baisų triukšmą. Jau ketinau apibarti ją, kodėl man trukdo miegoti, bet vos tik pakėliau galvą, mergina tėškė man į veidą mano drabužius.

-Kelkis, mes jau išvažiuojam,- tarė ji kraudama kuprinę.

-Ką?- skubiai išsiropščiau iš lovos.- Tai kodėl manęs anksčiau nepažadinai?

-Dabar žadinu,- pašaipiai mestelėjo Tina ir mirktelėjo man išeidama iš kambario.- Turėsi paskubėti.

Verčiausi per galvą, kad spėčiau bent žmoniškai atsiprausti ir apsirengti. Perbraukiau šukomis savo tamsius lyg juodas šokoladas plaukus ir užsimetusi kuprinę ant pečių išėjau iš viešbučio. Garedas kaip tik tada baigė atsiskaityti su šeimininku. Sveinas stovėjo prie džipo galo žiūrėdamas į žemėlapio kitą pusę, kur buvo užrašyta vakarykštė atrasta mįslė, o Tina užvertusi galvą mėgavosi saule. Įsmukau į džipą lyg niekieno nepastebėta. Atsisėdau gale tarsi nebūčiau skubėjusi ir vėlavusi.

Visi atrodė žvalūs ir pasiruošę pratęsti kelionę. Sveinas pirmesnis atsisėdo į priekį šalia Garedo. Netardamas nė žodžio jis užsiėmė priekį, tačiau Tina to nepaisė ir įsitaisė šalia manęs. Gręžiau savo žvilgsnį į Sveino nugarą. Buvau tiesiai už jo ir, rodos, jaučiau, kad vakar vėlai vakare jis įtarė mane, jog viską mačiau. Tačiau iš mano slapto stebėjimo iš tiesų nebuvo jokios naudos. Neturiu jokių įrodymų, o ir taip nežinau, kaip tai paaiškinti. Regėjau viziją, kuri neišsipildė, bet Sveinas kažkaip susijęs su tuo? Ne, visai nenoriu būti palaikyta beprote.

-Sveinai, pasakei joms, kad mes jau žinome, kur kita mūsų nuoroda?- Garedas pasuko galvą į draugą.

Kilstelėjau antakius klausiamai pažiūrėdama į Tiną. Mergina papurtė galvą. Žinoma, kad Sveinas nesivargins mums pasakyti tokio svarbaus dalyko.

Garedas žvilgtelėjo į galinį veidrodėlį ir išvydęs mūsų ištįsusius veidus susigriebė pats viską papasakoti.

-Bronzinis takas veda į aukso namus,- priminė mįslę vaikinas.- Šiek tiek paskaitinėjome arabų literatūrą, tad radome, kad panašiai buvo aprašomi rūmai. Rūmai arabiškai yra al-uqsur. Kitaip sakant tai Luksoro miestas.

Kaip viskas paprasta. Sugriežiau dantimis nužvelgdama Sveiną. O kad būčiau bent kiek drąsesnė ir labiau pasitikinti savimi, tai gerai jam užvanočiau per galvą. Jau pamečiau skaičių, kiek kartų Sveinas palieka mane šios Ra lobių medžioklės užnugaryje. Jis tikrai manęs nemėgsta, o tai jau darosi asmeniška. Negaliu pakęsti tokių žmonių kaip jis.

-Oho, kokie jūs protingi,- suburbėjau, kiek leido mano drąsa.

Tina palaikydama mane išsišiepė. Vaikinai priekyje negirdėjo mano replikos arba bandė taip apsimesti. Visgi bent jau pati pasijaučiau geriau.

Pasistatę džipą susirinkome daiktus, tai yra kuprines, ir patraukėme pėsčiomis. Luksoras, rodos, laukė mūsų išskėstomis rankomis. Žmonės čia atrodė be galo draugiški. Nors ir suprasdami, kad mes priklausome turistų grupei, jie sveikinosi, kas palenkdami galvas, kas angliškai ar arabiškai. Turėjau saugoti Tiną, kad jos vėl nesuviliotų koks prekeivis su savo niekučiais ar luksorietis, kviečiantis pasisvečiuoti. Tačiau ir pati pagavau save, kaip užsižiopsau į Luksoro prabangą.

-Visą miestą valdo sultonas Al Azizas,- papasakojo Garedas.- Todėl Luksoras toks išpuoselėtas. Bet pasistenkime per daug nekristi į akis, nes geriau neprasidėti su tuo sultonu.

-Jau per vėlu,- įsikišo Sveinas.

Atsitraukiau nuo egzotiškų vaizdų ir sužiurau į vaikiną. Tuomet pasekiau jo žvilgsniu ir išvydau alėja ateinančius keturis vyrus. Jie tikriausiai buvo sargyba, nes vilkėjo ta pačia apranga - plačiomis baltomis kelnėmis ir mėlynomis liemenėmis, kurios atrodė tvirtos lyg šarvai. Taip pat jie turėjo mečetes užkištas už auksinių diržų.