Saulės paveldėtoja

21 skyrius

Greitai pasiekėme tikslą. Kvertas atsivežė mane į Al Azizo įkurtą buveinę - didelę palapinę apsuptą žibintų ir bent kelias dešimtis žmonių. Nesuvokiau, kam sultonas subūrė tokią armiją. Keli iš jų net turėjo ginklus. Tikriausiai Kverto vyrai. Nebent taip ruošėsi parsigabenti Ra lobius.

Kai tik Kvertas paleido mane, nušokau nuo keturračio. Žinoma, instinktai liepė bėgti, todėl tą ir dariau. Bet vyras buvo greitesnis ir sugavo mane už rankos.

-Tai tikrai nėra geras sprendimas,- mestelėjo jis atsukęs mane į save.- Jei būsi rami ir klausysi, nieko nepadarysiu tavo draugams. Turėk omenyje, kad jie čia bus neužilgo.

Susiraukiau ir atsiplėšiau nuo Kverto. Jis žiūrėjo į mane tikrindamas, ką darysiu. Buvau viduryje nepažįstamos dykumos, visiškoje naktyje. Ką aš galėjau padaryti...

-Railė Dankan.- Al Azizas išėjo iš palapinės. Vilkėjo kamufliažinėmis kelnėmis ir laisvais marškiniais. Pasiruošęs lobių medžioklei.- Saulės dievo išrinktoji. Dabar jau aišku, kodėl tavo rankose paskutinis raktas iki lobių ir saulės akmens.

Norėdama išlaikyti pusiausvyrą žengtelėjau žingsnį atgal. Mane tikrai apėmė silpnumas. Jie viską žinojo.

-Ji turi kompasą?- Al Azizas pažiūrėjo klausiamai į Kvertą.

-Dar neapieškojau,- atsakė vyras pasitraukdamas nuo keturračio.

Supratusi, kad jis ruošiasi prie manęs prieiti, ištiesiau rankas.

-Turiu kompasą,- pasakiau tvirtai.- Bet jis nerodo kelio iki Ra lobių. Negaliu juo naudotis. Greičiausiai klydote, nesu Ra išrinktoji.

Al Alzizas nusijuokė papurtydamas galvą.

-Kalbi apie žvaigždžių kelią? Mes jau apsilankėme tavo motinos knygyne ir sutikome labai malonų senolį, kuris šiek tiek paspaustas išsidavė apie Atumo žvaigždyną. Tada daug paieškų nereikėjo, nebuvo sunku surasti astronomijoje nusimanantį vyruką ir štai mes čia.

Mano širdis nustojo plakti. Dykumoje nebuvo vėjo, bet pajutau šaltį ties sprandu. Vos pasukdama galvą apsidairiau. Netoli palapinės buvo didžiulė beveik piramidės formos uola, o jos priekyje stambūs akmenys. Atrodė, kad kelio į vidų nėra, bet geriau įsižiūrėjus juodavo kiaurymė.

-Tavo dalis dar laukia,- pratęsė Al Azizas.- Geriau jau ruoškis perprasti kompasą. Tavo draugai irgi tuoj bus čia. Jei dar nori juos išvysti, nusiteik lobio paieškai, saule.

Sultonas linktelėjo Kvertui ir pasitraukė. Šis gavęs ženklą sušvilpė savo dviem vyrams.

-Nepaleiskite jos iš akių,- pasakė jiems. Tada pažiūrėjo į mane.- Trauk kompasą.

Kelias sekundes atlaikiau Kverto žvilgsnį. Pasukau galvą į tamsią dykumą. Kažkur ten mano draugai ir mama. Bet jie gali nespėti. Man teks judėti kartu su Al Azizu ir Kvertu.

Po galais, Sveinai, pasistenk greičiau mane surasti.

Galiausiai ištraukiau iš ant liemens apjuosto maišelio kompasą. Kvertas priėjo norėdamas jį paimti, bet atitraukiau ranką įsitempdama.

-Kompasas gali veikti tik man.

Vyras išsišiepė nusikvatodamas.

-Žinau, mažute. Nenuvilk mūsų ir savo draugų.

Įsikandau sau į žandą. Baimė pradėjo gertis į mano kaulus. Negalėjau tempti laiko. Tačiau nemelavau sakydama, kad negaliu naudotis kompasu. Jis vis dar man nepasidavė. Visgi tai galėjo man padėti sutaupyti laiką.