Saulės paveldėtoja

20 skyrius

Turėjome žemėlapį. Turėjome papiruso lapą su užuominomis. Turėjome dar vieną mįslę.

Grįžus į knygyną Ebeta užsakė picų, tačiau negalėjau suvalgyti net viso vieno gabalėlio. Papasakojau, kad muziejuje matėme Al Azizą, tačiau platesnio paaiškinimo nepateikiau. Tai turėjo būti Sveino dalis, bet vaikinas nusprendė, kad tai nėra reikšminga.

Palikusi juos aiškintis naujosios užuominos, nuėjau už laiptų ant sofos aiškintis savosios. Prakeiktas kompasas vis dar neveikė. Dalil alraghabat turėjo būti mano vedlys, bet man nepavyko jo aktyvuoti. Nors, rodos, buvome labai netoli Ra lobių ir saulės akmens. Jaučiau tai.

Susikėliau kojas ant sofos delne laikydama kompasą. Rodyklė visiškai nesisuko. Šiuo metu buvo sunku susikaupti ir apvalyti savo mintis, bet iš paskutiniųjų stengiausi galvoti apie akmenį. Vaizdavausi jį savo mintyse, tačiau tai buvo sudėtinga, nes tik iš pasakojimų susidariau jo atvaizdą. Be to, mintis lyg magnetas traukė kitas dalykas.

Staiga kompaso rodyklė kryptelėjo. Suvirpėjo, bet liko ties šiaure.

-Galime pasikalbėti?

Išvydusi Sveiną krūptelėjau vos neišmesdama kompaso. Mano rankos nutirpo. Po galais, kodėl kompasas reagavo būtent į jį. Norėjau išsiplėšti savo širdį ir gerai ją papurtyti.

-Apie ką?- atmestinai paklausiau, nors viduje tramdžiau virpulį ir bandžiau išmesti iš galvos, kaip dar visai neseniai Sveino lūpos beveik lietė manąsias.

-Aš nežinojau, kad Kvertas dirba Al Azizui,- teigė vaikinas. Jis buvo sustojęs prie laiptų šono.- Pažįstų jį seniai, Kvertas niekada neturėjo jokio ryšio su sultonu. Tikriausiai pats Al Azizas jį susirado, dėl to Kvertas ir norėjo, kad sugrįžčiau, nes žinau daugiau apie Ra lobius.

Atsikrenkščiau padėdama į šoną kompasą.

-Man gali nesiteisinti,- atšoviau.- Bet galėjai daug anksčiau papasakoti apie Kvertą. Kiti irgi nusipelnė tai žinoti. Dabar juk nesi vienas.

Pažiūrėjau tiesiai į Sveino akis. Vaikinas atsikvėpė, tada nusukdamas žvilgsnį perbraukė ranka per pakaušį ir kaklą.

-Gerai, tu teisi,- pripažino. Kilstelėjau antakius negalėdama patikėti, kad girdžiu šiuos žodžius iš Sveino.- Jau buvau praradęs viltį, jog kada nors būsiu taip arti Ra lobių. Mano ir Kverto troškimai labai skiriasi. Jis visada trokšta pasipelnyti, Al Azizas siekia turėti neįmanoma, o man patinka jausmas, kai surandi tai, ko tiek ilgai ieškojai. Net jei tie lobiai pranyks, kai akmuo bus sunaikintas, vis tiek žinosiu, kad pasiekiau savo medžioklės laimikį.

Prietemos užtamsintose Sveino akyse kažkas žybtelėjo. Jis šypsojosi. Jau nuo pat tada, kai mes susitikome, jis slėpėsi, atrodė, kad dirba savo darbą tik dėl pinigų. Tačiau šią akimirką pamačiau, kad jis susigrąžino tai, ką jau buvo beprarandantis. Dėl ko būtent jis tapo lobių medžiotojų.

-Mums pavyko!

Staiga pasigirdo atradimo šauksmai. Abu su Sveinu suskatome ir akimirksniu atsidūrėme pagrindiniame knygyno kambaryje. Tina mosikavo rankomis ir kvietė mane, o Garedas pasididžiuodamas stovėjo išsišiepęs.

-Štai ir užbaigėme,- pasakė Ebeta.- Dabar žemėlapis pilnas.

Priėjusi arčiau įsižiūrėjau į mano senelių paliktą žemėlapį. Anksčiau jis buvo tik beprasmės linijos. Tačiau šį kartą galėjau įžvelgti žemyno kontūrus ir aiškų kelią.

-Tai Almadinat Alramlia,- tarė Garedas pirštu besdamas į nubraižytą žemės plotą.

-Smėlio miestas,- sumurmėjo Sveinas prieidamas arčiau.