Saulės paveldėtoja

19 skyrius

Kažkam iš mūsų reikėjo pakelti mumijos galvą.

-Tai aš suradau paslėptą saugojimo vietą,- pareiškiau neketindama liesti faraono.

Sveinas ir Garedas pažiūrėjo į vienas kitą. Tikriausiai jie būtų metę burtus, tačiau netikėtai Ebeta įpuolė vidun.

-Jūs jau? Turime eiti iš čia, apsauga pradėjo tikrinti aukštą.

Nerimo banga šoktelėjo per skrandį link gerklės. Sveinas be ginčų skubiai pakėlė mumijos galvą. Ten buvo slapta anga, kurios dangtis atšoko man atrakinus. Garedas pilnai ją atidarė, tada aš ištraukiau labai ploną papiruso lapą. Jis buvo mažesnis už žemėlapį, tačiau permatomas ir ant jo buvo kažkas išbraižyta.

Netrukus Sveinas pakėlė marškinius ir išsitraukė žemėlapį. Nereikėjo jokių kalbų, žinojome, ką turime daryti. Jis padėjo žemėlapį ant grindų, o aš pridėjau ant jo papiruso lapą. Tą akimirką mūsų veidai nušvito. Papiruso lapas sujungė žemėlapio linijas. Rodos, jis kažką formavo.

-Viskas, eime dabar pat,- paragino Ebeta.

-Draugai, nėra laiko grožėtis atradimu,- pritarė Tina.

Kaip mat paklusome. Padaviau Sveinui papiruso lapą, jis jį susuko su žemėlapiu ir vėl užsikišo už marškinių priekyje.

-Nekantrauju jį išnagrinėti,- pasakė Garedas trindamas rankomis.- Dar niekas nebuvo prie jo priėjęs. Renebas galėjo sukurti šią užuominą, todėl saugojo savo mirties patale. Mes tikrai arčiau lobių.

Linktelėjau šyptelėdama. Nerimas dėl apsaugos jau taip manęs nebegąsdino. Ebeta pravėrusi duris dirsčiojo į kabinetą ir ragino mus skubėti, tačiau sklendžiau lyg nešama debesų. Atradimo jausmas buvo neapsakomai geras. Jei taip džiaugiausi dėl paskutinės svarbiausios užuominos, tai kas bus, kai rasime Ra lobius ir saulės akmenį.

Tina ir Garedas jau sekė paskui Ebetą pro duris, o aš su Sveinu paskui juos, tačiau staiga sustingau lyg nupurtyta elektros.

Iš karto nebūčiau suvokusi, kad tai vizija. Ji buvo visiškai kitokia. Nors ir nebebuvau Renebo salėje, vaizdai aplinkui mane keitėsi neįprastu greičiu. Dėl to buvo sunku susivokti, kas vyksta. Regėjau dykumą, smėlį, kaip ir dažniausiai savo sapnuose, tačiau šalia to, mačiau ir savo draugus bei jų išsigandusius veidus. Taip pat nepažįstamus žmones ir jų aidinčius balsus. Nejučia buvau patraukta. Priešais mane stovėjo didžiulė statula - žmogus su sakalo galva. Statula skendėjo ugnyje, jutau jos karštį, atrodė, kad mano oda dega iš tikrųjų. Bandžiau rankomis prisidengti veidą, bet liepsnos vis tiek mane pasiekė.

Norėjau surikti, tačiau kaip tik tada susivokiau, kad grįžau į dabartį. Mane prilaikė Sveinas. Suraukęs antakius jis tyrinėjo mano veidą.

-Matei viziją?- paklausė.

Išplėtusi akis, giliai kvėpuodama žiūrėjau į jį atsivertusi. Tada pasitraukiau nuo jo atsistodama tvirtai ant savo kojų.

-Taip, bet ji buvo kitokia,- atsakiau pati galvodama, ką regėjau.- Labai neaiški. Nežinau, ar tai išvis tikra. Galbūt Ra man siunčia kažkokius signalus, kad artėju.

-Gerai, dabar nėra laiko aiškintis,- suskubo Sveinas.- Kiti jau priekyje, turime dingti iš čia.

Nespėjau net linktelėti, kai vaikinas pačiupęs už riešo išsitempė mane iš salės. Mačiau koridoriumi bėgančių Tinos ir Garedų nugaras. Jie sekė paskui Ebetą. Mes irgi pradėjome skubiai žingsniuoti link jų, tačiau netikėtai jiems kelią pastojo du apsauginiai.

-Ką čia veikiate? Parodykite pakvietimus.

Sveinas staiga patempė mane į kitą koridoriaus pusę. Apsauga - vyras ir moteris - nespėjo mūsų pamatyti.