《 25 》

381 23 10
                                    

-lilita-


Vis dar negaliu atsigauti nuo jo žodžių. Jaučiuosi tokia... kvaila, kad nenorėjau padėti jam anksčiau. Atrodo visas pasaulis jį teisia už tėvo nuodėmes, bet niekas nenori girdėti istorijos iš jo pusės. Kilijanas iškentėjo tiek daug ir jis vis dar čia, kovoja už pilnavertį gyvenimą.

Lietaus lašai lenktyniauja ant mašinos lango. Neilgai trukus, lauke pradėjo lyti, tad tai buvo puikus ženklas keliauti namo. Trečia valanda ryto. Jau matau save žiūrint į veidrodį, o mano veidą puošia tamsūs paakiai.

Mūsų kelionei pasiekus paskutinį tašką - mano namus, pasijaučiu keistai. Nežinau ką jam pasakyti. Ačiū, kad parvežei mane namo? Šiuo momentu visi įmanomi žodžiai atrodo kvailai.

- Kodėl atvažiavai į Norfolką? - netikėtai paklausia.

- Kai mano tėt...

- Aš sukėliau tą avariją.

Išplėtusi akis atsisuku į Kilijaną. Atrodo mano širdis nustojo plakusi. Visas jautrumas ir visas noras kalbėti su juo atsargiai, prabėga.

- Tu sukėlei avariją?! - užrėkiu. - Kodėl? Kam tau prireikė žudyti žmogų?! - rėkiu, tačiau Kilijanas reaguoja ramiai, tarsi aš nė nebūčiau nieko pasakiusi. Tai mane tik dar labiau nervuoja.

- Ar gali nustoti rėkusi?! - šį kart užrėkia jis. - Turėjau kažką daryti. Žinojau, kad būtent toks įvykis priverstų tavo mamą atsikraustyti čia su tavimi.

Tuščiai spoksodama į priekinį langą, klausiausi jo žodžių. Negaliu patikėti, kad dėl viso šito šūdo, turėjo mirti mano tėtis. Jis buvo geras žmogus, jis nenusipelnė tokios lemties.

- Ačiū, kad parvežei mane namo. - sumurmu ir greitai išlipusi iš mašinos, nubėgu namo.

Net nesivarginau tyliai užeiti į vidų. Per daug emocijų vienai nakčiai. Užbėgusi į savo kambarį, krentu veidu į pagalvė.

Atrodo jau nuverkiau tėvo mirtį, bet dabar turėdama atmintį ir tiesą, kaip ištikrųjų jis žuvo, išgyvenu viską iš naujo.

Vėl viskas iš naujo.

-lana-

Išgirdusi kaip atsidaro kambario durys, tingiai pramerkiu savo akis ir išvystu Kilijaną. Net nepajaučiau kada jis išėjo.

- Kur buvai? - apsimiegojusiu balsu paklausiu ir nusibraukiu plaukus, kurie buvo prilipę prie mano veido.

- Buvau susitikęs su Lilita. - atsako šis ir pradeda nusivilkinėti savo drabužius. Vos išgirdus jos vardą, susikremtu, bet tuo pačiu ir kiek supykstu.

- Kodėl jūs buvot susitikę? - prakalbu jau paprastu balsu, tarsi nė nebūčiau miegojusi. Kilijanas numeta savo drabužius ir įlipa į lovą.

- Tarp manęs ir jos nieko nėra ir nebus. - pakartoja gal šimtąjį kartą. - Viskas tik dėl burto ir tu tai žinai. - patikina ir priglaudžia savo lūpas prie mano kaklo, kas priverčia mane sukikenti.

Rankos automatiškai susiranda vietą ant jo kaklo.

- Mums reiktų išsimiegoti, už kelių valandų reiks keltis į mokyklą. - šypteliu.

Weakness [Maggie Lindemann×Timothée Chalamet]Where stories live. Discover now