《 6 》

534 27 0
                                    

Penktadienis

Nesumerkiau akių beveik visą savaitę, neskaitant ateinančio savaitgalio. Negaliu praryti nė kasnelio, net nesurūkiau nei vienos cigaretės, man pastoviai šalta, net numečiau keturis kilogramus. Jaučiuosi klaikiai. Ar taip išvis įmanoma? Buvau numigusi vos dešimčiai minučių ir jos buvo klaikiausios mano gyvenime. Vos užsimerkusi, mačiau tas juodas akis ir mamos bei močiutės lavonus. Prabudusi, praverkiau visą naktį. Žiūrint į save veidrodyje, mačiau Tylenį. Kad ir kaip būtų ar nebūtų keista, iki šiol nežinau jo vardo. Nors ir jis prie manęs nelindo, dažnai matydavau jį ir jo draugus mane stebint. Kiekvienas jo žvilgsnis, vertė mane tirtėti iš baimės.

---------------------------------

Penktadienis mokykloje praėjo greitai. Jaučiuosi kaip gyvas numirėlis. Po pamokų nueinu prie parduotuvės ir drebančiomis rankomis išsitraukiu cigaretę bei žiebtuvėlį. Vos ne vos ją prisidegu, mat jėgų visai neturėjau. Vos įtraukus nikotino į plaučius, neapsakomai apsvaigsta galva. Jausmas tikrai nebuvo geras. Kai anksčiau nenusipirkdavau cigarečių ir parūkydavau, apsvaigdavo galva, tačiau jausmas buvo geras, nepalyginsi su šiuo. Antras dūmas. Galva pradeda suktis į žemę, o tada apsiverčia ir vėl sukasi į žemę. Trečias dūmas. Tamsa.

---------------------------

Sunkiai praplėšiu sulipusias akis. Vaizdas sukasi, todėl vėl užsimerkiu, tačiau užsimerkus vaizdas vėl sukasi ir tai vimdo.

- Gerk. - balsas aidu nuskamba mano galvoje. Neturiu jėgų nė pajudėti. Tuomet, kažkas mano galvą pakelia. Iškart suprantu, jog man bando kažką sugirdyt, tad praveriu burną ir leidžiu skysčiui tekėti mano gerkle. Skonis buvo šlykštus. Metalo skonio. Išgėrus keisto skonio skysčio, vos po kelių sekundžių pasidaro geriau, atgaunu jėgas, tačiau užsinoriu miegoti. Ko man sugirdė? Kas tai per vaistai? Akimis perbėgu per kambarį ir mano akys sutinka Tylenį.

- Ką aš čia veikiu? - pabandau paklausti tvirtai, bet į mano galvą pradėjus lysti įvairiems scenarijams, mano tvirtumas išnyksta ir palieka tylų, drebantį mergaitės balselį. Tylenis prieina prie lovos, ant kurios gulėjau ir prilietęs mano smakrą, surakino mūsų akis.

- Nebijok ir eik miegoti. - taria ypatingai ramiu balsu, kuris nė kiek negąsdino. Priešingai - ramino ir nuramino taip, jog net pati nesuvokiau, jog užmigau.

-------------------------

Pramerkiu akis, tačiau šį kartą jos visiškai nesijautė sunkios. Jaučiuosi tokia gyva, jog manau lengvai iš čia pabėgsiu, bet dabar nebejaučiu jokios baimės jam. Aš tokia kvaila. Kaip man į galvą galėjo šauti mintis, jog šitiek dienų nevalgiusi ir nemiegojusi, būtų puiki idėja surukyti cigaretę.

Kambaryje buvo pakankamai šviesu, vadinasi dar ne vakaras. Prieinu prie lango, tačiau pamačiusi aplinką, suvokiau jog aš visiškai nenutuokiau kur randuosi. Išgirdusi kaip prasiveria durys, prisispaudžiu prie sienos.

- Kaip jautiesi? - be jokių emocijų prakalba Tylenis.

- Kodėl mane čia atitempei? - neatsakau į jo klausimą, nes jam nebuvo įdomus atsakymas.

- Man reikia, jog būtum stipri. - paprastai atsako.

- Stipri? Kam? - apipilu klausimais.

- Pamatysi. - paslaptingai atsako ir pasiremia į stalą. - Eik namo. Tavo telefonas nenustoja skambėti. Pradeda erzinti.- taria jis ir mesteli mano telefoną. Sugaunu jį ir iškart atrakinu. Keturiolika praleistų skambučių nuo močiutės. Man šakės.

- Bet aš net nežinau kur eiti. - sumurmu pakėlusi akis nuo savo telefono.

- Lavink intuiciją. - menkai šypteli. Kūnu nubėga šiurpuliukai pamačius jo nors ir menką šypseną.

Kilsteliu smakrą ir išeinu iš to kambario. Pamačiusi laiptus, nubildėjau į pirmą aukštą, mat vaizdas pro langą tikrai buvo ne iš pirmojo aukšto. Šie namai didžiuliai, klajodama ilgais koridoriais pagaliau susiradau išėjimą. Išėjusi į lauką, beviltiškai apsidairiau, tarsi tai man galėtų padėti susigaudyti. Pasiimu iš kišenės telefoną ir vos man paspaudus ant "google maps" ikonos, mano telefonas išsijungia. Šaunu.
Pasitrinu veidą delnais ir pradedu eiti, nors net nežinau kur.

Po kelių minučių, išgirstu motociklą. Pasisuku su mintimi, jog paprašysiu pavežėti. Mano laimei ar nelaimei, žalio motociklo vairuotojas sustojo tiesiai prie manęs ir nusiėmė šalmą.

- Lipk. Parvešiu namo. - taria Tylenis. Šiuo momentu, mano išdidumui nebuvo likę vietos, mat mano galvą buvo užėmę keturiolika praleistų skambučių ir didžiulis klausimas - kaip nusigauti namo. Nesispyriojusi užsilipu ant vaikino motociklo ir leidžiuosi parvežama namo, mat viena nebūčiau iki ten nusigavusi.

------------------

Privažiavus mano namus, galvoje kirbėjo klausimas - iš kur jis žino kur gyvenu? Tačiau nenorėjau to klausti, galbūt bijojau.

Weakness [Maggie Lindemann×Timothée Chalamet]Where stories live. Discover now