《 24 》

317 25 3
                                    

Gyvenime nieko panašaus nesu mačiusi. Tai vyras iš to paveikslo Kilijano namuose. Vyro oda pilka it mirtis. Veidą ir kiekvieną nuogą odos lopinėlį, kurio neslėpė sutrinti drabužiai, išvagojusios iššokusios venos. Akys užmerktos ir įdubusios, o pats kūnas dar ir surakintas grandinėmis.

- Pasigrožėjai jau?

- Mhm. - numykiu ir užveriu karstą.

Noriu greičiau dingti iš šitos vietos. Jaučiuosi pragariškai nejaukiai, bet galvoje vis dar kirba nepasitikėjimas.

- Ką darysi toliau, kai viskas baigsis? - paklausiu ir pasirįžtu pažvelgti į jo šviesias akis.

- Manai, kad po viso to, ką man padarė tas vyras, jį išleisiu? - jo tonas tampa piktas.

- Aš nežinau ką jis tau padarė taip pat nežinau, ar tu meluoji.

Kilijano nuotaika akimirksniu nusivažiuoja. Jis tampa piktas ir atrodo vos man prasižiojus, jis dar labiau susierzina.

- Suprask ir mane. Aš tik bandau daryti tai, kas geriausia. Pagal viską net neturėčiau tau padėti, nors galbūt iš kitos pusės tai ir neatrodo kaip geras dalykas, tačiau kartais reikia pasirinkti tarp blogo ir mažiau blogo.

Šį kart sulaukiu švelnaus žvilgsnio. Kilijanas lėtai prieina ir padeda savo ranką ant mano peties.

- Negaliu tau taip greitai atsiverti. - atrodė, tarsi jis bando palaikyti savo balsą tvirtą, tačiau skambėjo liūdnai. -   Atleisk. - mano širdis suspurda. - Prašau, tiesiog pasitikėk manimi.

----------------------------

Grįžusi namo suradau knygą ir nufotografavau jos puslapius. Negalėjau pasiimti visos knygos, kitaip dar mama ar močiutė jos pasigestų.

Kad panaikinčiau burtą, man reiks močiutės ir mamos kraujo. Veronikos kraujo jau nebereikės, mat ji jau mirusi ir po jos mirties burtas jau susilpnėjęs. Gauti jų kraujo taip pat nebus problema. Kiek žinau beveik visos mūsų giminės moterys turėjo retą kraujo grupę, todėl mano mama ir močiutė tapo kraujo donorėmis. Kaip tik šią savaitę jos važiuos jo priduoti, o toliau viskuo pasirūpins Maisie. Beliko tik sulaukti mėlynojo mėnulio.

Laikrodžiui sutiksėjus pirmą valandą nakties, apsiverčiu ant kito šono ir prisiverčiu save užmigti, tačiau mano telefonui šaižiai suskambėjus, tenka atsikelti.

Kilijanas: Už 10min atvažiuosiu
Aš: Atleisk, bet kada mes tarėmės, kad atvažiuosi pirmą valandą nakties?
Kilijanas: Nesitarėm. Ruoškis.

Atsidūstu. Neturiu noro keltis iš lovos, bet noriu susitikti su juo.

Aš: Kur važiuosim?
Kilijanas: Pamatysi

Išropoju iš lovos ir pastveriu drabužius nuo kėdės. Kambarys apšviestas mėnulio. Pagaunu save galvojant, kas tokio svarbaus verčia jį susitikti su manimi, jeigu šiuo metu Kilijanas turėtų drebėti nuo šalčio.

---------------------------

Įjungęs šildymą mašinoje ir toliau neprataria nei žodžio. Man nepatinka tokia tyla.

- Toli važiuosim? Man rytoj reikia į mokyklą, tau irgi. - kiek sunkokai ištariu žodžius.

- Ne ir eisi prastai išsimiegojusi, bet manau tu prie to jau pratusi, ar ne?

Pavartau akis.

- Labai juokinga.

Netrukus vaikinas sustabdo automobilį. Išlipus į lauką, apsižvalgau aplinkoje. Ant asfalto mėtosi šiukšlės ir stiklai. Atvažiavome į kažkokį apleistą parkelį. Beveik visi žibintai sudaužyti, tačiau vienas liko sveikas, o šalia kaip tik pastatytas suoliukas.

Kilijanui lėtai beeinant link to suoliuko, ištiesiu ranką ir sumurmėjusi burtažodį, uždegu žibintą. Vampyras atsisuka į mane ir apdovanoja šypsniu, kas priverčia šyptelėti net mane.

Pagreitinusi tempą, nueinu prie suoliuko ir atsisėdusi kiek tolėliau nuo vampyro, susikeliu kojas.

- Kodėl čia mane atsivežei? - tyliai paklausiu ir pasuku galvą į jo pusę.

Vėl stoja tyla.

-kilijanas-


Ji turi tai žinoti.

- Finijanas buvo kraujo ir galios ištroškęs vyras. Jo laikais žmonės buvo žeminami raganų ir kitų būtybių. Jie tebuvo vergais ir maisto šaltiniais, iki kol grupelė raganų užsinoro sukurti naują rūšį, apsaugančius visus nuo vilkolakių - vampyrus. Mano tėvas ir dar grupelė kitų vyrų buvo pirmieji vampyrai. Iš pradžių jie saugojo kaimelį nuo vilkolakių, tačiau Finijanas norėjo daugiau valdžios, todėl paskerdė pirmuosius vampyrus ir juos sukūrusias raganas, mat jis suvokė, jog yra pirmarūšis, todėl jis tokiu norėjo būti tik vienas. Jis pradėjo kurti naujus vampyrus savaisiais nuodais, o jie žinoma nė iš tolo neprilygo pirmąjam vampyrui. Tuomet jis savo kelionę pradėjo Norfolke, su tikslu, jog nuvers LaLaurie raganas ir jo vampyrų klanas bus aukščiausiasis, tačiau kaip visi žinom, jam nepavyko, todėl jis užsinoro pratęsti savo giminę, kad jo palikuoniai sektų jo pėdomis. Finijanas nemylėjo mano motinos, o ji nemylėjo jo. Aš gimiau būti skerdiku. Aš gimiau būti mano tėvo kopija, tačiau mano motina to nenorėjo. Ji tebuvo žmogus, todėl negalėjo pasipriešinti Finijanui. Gimdamas buvau prakeiktas, tačiau vampyro prakeiksmą turėjau aktyvuoti. Kol dar bebuvau žmogus, mano motina pradėjo sukti romaną su raganiumi ir neilgai trukus, jie susilaukė savo meilės vaisiaus - Luka. Finijanas buvo laimingas, jog dabar turi du sūnus, bet jis nežinojo, kad Luka buvo ne jo vaikas. Mano motina ir jos raganius kavalierius planavo pasiimti mus ir pabėgti, bet mus pagavo. Suuodęs jų romaną, Finijanas nužudė mano motiną ir raganių. Man pavyko išgelbėti Luka ir sėkmingai jį paslėpti. Nuo tada mano gyvenimas virto tikru pragaru. Iš pradžių turėjau prisijaukinti miško žvėrelius, o tada mano tėvas nužudydavo juos prieš mano akis, vėliau turėjau žudyti pats, o vėliau ir žmones. Su laiku susipažinau su mergina. Jos vardas buvo Džeinė. Mes įsimylėjom vienas kitą ir mano gyvenimas nebeatrodė jau toks blogas. Jos šeima rūpinosi Luka ir aš pagaliau gavau viltį gyventi. Su ja taip pat planavome pabėgimą, tačiau aš nujaučiau, kad viskas pasibaigs kaip mano motinai. Prakeiksmą turėjau aktyvuoti aštuonuolikos, todėl galvojau, kad turiu laiko, bet kai man suėjo septyniolika, Finijanas nusprendė, kad man jau laikas. Jis mane nužudė, o prisikėlęs turėjau pasimaitinti žmogaus krauju. Atsisakiau. Verčiau būčiau miręs, nei tapęs tokiu kaip mano tėvas, bet jis nepasidavė. Pasirodo jis žinojo apie mane ir Džeinę. Jos nenužudė vien dėl to, nes norėjo, kad tai padaryčiau pats, kaip senais laikais. Prisijaukindavau gyvūną, o tada jį paskersdavau. Finijanas uždarė mane ir Džeinę į rūsį, nes buvo įsitikinęs, kad lemiamą akimirką apimtas troškulio pasimaitinsiu ja, arba mirsiu neužbaigęs prakeiksmo. Prisiekiau Dievu, kad jos neliesiu, iki kol Džeinė liepė man tai padaryti. Ji negalėjo pakelti tos minties, jog jeigu jos nenužudysiu, mirsiu. Aš norėjau mirti kartu su ja, bet ji per daug mane mylėjo, kad leistų tam nutikti. Nužudžiau vienintelę merginą, kurią esu mylėjęs. Kitą istorijos dalį jau žinai. - mano istorijai pasibaigus, pažvelgiu į Lilitą.

Tikiuosi ji supranta, kaip man buvo sunku jai atsiverti ir papasakoti tikrają istoriją.

- Labai užjaučiu tave, Kilijanai. - pasigirsta jos švelnus ir tylus balsas. Tuomet pajaučiu jos šiltą prisilietimą ant savojo riešo. - Tikiu tavimi. - jos veide pasirodo kiek liūdnoka šypsena.

Weakness [Maggie Lindemann×Timothée Chalamet]Where stories live. Discover now