Weakness [Maggie Lindemann×Timothée Chalamet]

《 13 》

Kad ir ką pasirinksiu, šiąnakt negaliu grįžti namo. Kadangi vienintelė Maisie galėtų suprasti mano problemas, nutariu suteikti jai šansą ir pabandyti ja pasitikėti, bet nesiruošiu nieko žadėti ar atskleisti kokias nors svarbias detales kurios galėtų būti naudingos Kilijanui. Na, gerai, galbūt žodžiai "pabandysiu ja pasitikėti" nebuvo patys tinkamiausi šiai situacijai.

Kadangi neturiu jos numerio, man teks susirasti jos socialinius tinklus, tačiau miško pakraštyje nebuvo ryšio, tad pirmiausia man teks iš čia išeiti.
Su kiekvienu žingsniu dangus vis temo, o miško aplinka vis labiau ir labiau ėmė atrodyti šiurpi bei pilna paslapčių, tačiau pagaliau iš jos išėjus, pasidaro nebe taip kraupu.

Išsitraukiu telefoną ir pradedu ieškotis Maisie feisbuko paskyros bei vos ją suradus, pakviečiu prie draugų ir pradedu žiūrinėti jos nuotraukas, tuo pačiu metu tamsia gatve dėliodama žingsnius miesto link. Bevėpsodama į ekraną ir vis braukydama pirštu per jį į šoną, mano telefonas suvibruoja ir jo šoniuke atsiranda žinutė nuo pačios mėlynplaukės.

Maisie: Hey

Trumpai pamąsčius, nusprendžiu, kad susirašinėjimas būtų užėmęs per daug laiko, o man jau darėsi šalta, tad paskambinu mėlynplaukei ir ši kaip mat atsiliepia.

M: - Ar taip pasiilgai giminaitės? - nusijuokia.

L: - Jeigu tai pasakius neiškelsi per aukštai savo smakro, tuomet taip. - vypteliu. - Man reikia tavo pagalbos. - prieinu prie reikalo.

M: - Kokios pagalbos? - paklausia kiek rimtesniu tonu, o fone pasigirsta sugirgždančios lovos garsas, tarsi ši būtų iš jos gan staigiai išlipusi.

Akimirkai pamąstau, ką turėčiau atsakyti. Meluoti, ar sakyti tiesą?

L: - Susipykau su mama ir tiesiog nenoriu grįžti namo. Neturiu kur eiti, tai gal galėčiau pernakvoti pas tave? - pamelavusi paklausiu ir kiek prisimerkiu tarsi gėdydamasi dėl savo žodžių, mat jie tikrai man skambėjo kvailai, tačiau negalėčiau sakyti, kad melas neskambėjo įtikinamai.

M: - Oh, atrodo ten tikri raganų namai. - nusijuokia. - Taip, žinoma. Galiu tavęs atvažiuoti. - vos merginai pasakius, kad gali manęs atvažiuoti, tarsi lengviau atsikvėpiu, nes lauke buvo jau tikrai šalta. - Kur tu dabar esi?

L: - Aš dabar mieste, vaikštinėju. - vėl pameluoju ir paspartinu žingsnį, mat jau įžiūrėjau žibintus, tačiau jau buvo gana vėlu ir greitai juos užgesins.

M: - Gerai, pasistengsiu greitai atvažiuoti. Būk prie suoliukų. - kalbėjo vaikščiodama, mat girdėjau jos žingsnius.

L: - Lauksiu. - menkai šypteliu ir padedu ragelį.

Aš nežinau kur mėlynplaukė gyvena. Galbūt ji gyvena netoli nuo miesto, tad kiek prasibėgu iki jo ir kažkiek sušylu. Pasiekus miestą, pamačiau vos kelis automobilius, tačiau nei viename iš jų nebuvo vairuotojų, vadinasi Maisie dar neatvažiavo. Prieinu prie vieno iš suoliukų ir ant jo atsisėdusi, susiruošiu paskambinti mamai, tačiau prieš paspaudžiant žalią mygtuką, apsigalvoju. Jeigu dabar neturėčiau atminties, skambinčiau močiutei ir vengčiau mamos. Jos nė neįtaria, kad turiu prisiminimus ir jeigu noriu, kad viskas taip ir liktų, turiu elgtis taip, lyg jų neturėčiau.
Paskambinus močiutei, stengiausi su ja kalbėtis trumpai, nesakydama nei su kuo aš nei kur, tiesiog pasakiau, kad nakvosiu pas draugę ir mūsų pokalbis greitai pasibaigė.

Praėjo gal dvidešimt minučių ir man vėl pasidaro šalta, lauke pakyla vėjas. Su viltimi sutinku kiekvieną pravažiuojantį automobilį, tačiau nei vienas iš jų neužsuko į mano pusę. Užsikeliu kojas ant suoliuko ir jas apkabinu. Parašiau kelias žinutes Maisie, tačiau rodė, kad ji atsijungusi ir neperskaitė nei vienos mano žinutės. Staiga pajuntu lietaus lašą užtiškusį man ant kaktos ir negana to, akimirksniu išsijungia visos šviesos. Nuostabu.

Pakylu nuo suoliuko ir kiek pavaikštau, bandydama apšilti, tačiau su kiekvienu judesiu kūnu nuaidi šiurpas. Tolumoje pamačiusi dar vieną automobilį, vėl viltingai jį stebiu ir pagaliau jis pradeda važiuoti mano pusėn. Šiam sustojus, įžvelgiu mėlynus plaukus ir greitai nulekiu į vidų, kol nepradėjo dar smarkiau lyti. Atidarau dureles ir įsėdu į vidų.

- Nesušalai? - paklausia susirūpinusi.

- Šiek tiek. - atsakau ir patrinu rankas. Viduje daug šilčiau negu lauke.

- Na, bent jau turi nutuokimą kaip jaučiasi Kilijanas kiekvieną naktį, tačiau jo atveju jis pasmerktas visai amžinybei. - rimtu tonu prakalba ir pradeda važiuoti. Kiek susiraukiu ir pasisuku į merginą. Atrodo tik dabar ji susivokia ką pasakė.

- Atleisk. - kiek prisimerkia. - Nežinau kodėl tai pasakiau.

- Nieko tokio. - sumurmu, tačiau sugebu nuslėpti savo nepasitenkinimą ir nusuku žvilgsnį lango pusėn. Nė nepastebiu kaip važiuojant mane tarsi užliuliuoja ir apima miegas, tačiau neleidau sau užmigti, bet galiausiai užsnūdau.

- Atvažiavom. - Maisie balsas mane pažadina. Atmerkiu akis ir pamatau Kilijano namą.

- Kodėl mes prie Kilijano namo? - piktai paklausiu. Nejaugi dabar ji bandys mane priversti nuimti burtą? - Dėl Dievo suknistos meilės ar neapykantos. Vos šiandien atgavau magiją, atmintį ir jau norit išspaust mane kaip kokį apelsiną? - pratrūkau pykčiais, tačiau nejaučiau jokios baimės. Jie manęs neprivers daryti ko nenoriu.

- Ei, ei, mažiau purkštavimų. - iškelia rankas mėlynplaukė. - Aš čia gyvenu. - vos matomai šypteli, tarsi neapsispresdama ar jai galima šypsotis. Pasijuntu tokia kvaila, mat dabar gailėjausi savo žodžių. Atrodo ir visas noras miegoti praėjo. - Einam? Ar pasiliksi automobilyje. - menkai nusijuokia.

- Einu. - prunkšteliu.