Weakness [Maggie Lindemann×Timothée Chalamet]

《 7 》

Koks tavo vardas? - nulipusi nuo Tylenio motociklo, paklausiu.

- Kilijanas. - ramiu tonu atsako. - Savo vardo gali ir nesakyti, jį žinau. - vėl be jokios veido išraiškos kalbėjo.

Neturėjau daugiau ką jam pasakyti todėl tiesiog norėjau nueiti, tačiau vos man nuo jo nusisukus, šis sugriebė mane už rankos ir tarė:

- Nepamiršk, nuo šiol turėsi valgyti ir miegoti taip pat kaip ir anksčiau. - paleido mano ranką ir užvedęs motociklo variklį, nuvažiavo. O jis tikrai moka žmoniškai bendrauti, nord pala, juk jis ne visai žmogus. Ar dėl to jis nemoka bendrauti?

Atsidusau pažvelgdama į savo namus. Nebebijau būti sutikta mamos ar močiutės riksmais. Aš nebijau. Žingsnis po žingsnio ir priėjau duris. Nieko nelaukusi, pravėriau namų duris ir nuspyrusi batus, užėjau vidun.

- Lilita, einam į verandą. - staiga pasitinka mane močiutė.

- Kam? - susiraukiu.

- Einam. - paragina močiutė ir atidariusi duris, švelniai stumteli mane laukan, o tada atsisėda ir prisidega cigaretę. Likau stovėti it medis, iki kol ji grakščiu rankos mostu, laikydama kitą cigaretę, liepė man atsisėsti. Paėmiau iš jos rankos cigaretę ir ją prisidegu žiebtuvėliu, kurį visada laikau kišenėje.

- Kur buvai? - staiga paklausia ir įtraukia nuodingojo nikotino. Jos balso tonas buvo ramus, negalėtum pasakyti, kad ji pyko. - Kai grįžau, namuose radau tik tavo kuprinę. - pridūrė ji. Močiutei paminėjus, jog namuose rado mano kuprinę, mano širdies plakimo ritmas pagreitėja. Ar Kilijanas atnešė mano kuprinę namo? Juk mama ir močiutė nusirautų galvas, jeigu iki šiol nebūčiau grįžusi namo.

- Ėjau susitikti su drauge. - pameluoju ir taip pat užsitraukiu dūmą. Močiutė įtariai į mane pažiūrėjo ir aiškiai parodė, jog manimi netikėjo, tačiau aš nesiruošiau teisintis. Negalėjau jai paaiškinti, jog nualpau berūkydama ir stebuklingai atsibudau vaikino namuose, kuris man sugirdė kažkokio gėralo, nuo kurio pasijaučiau geriau.

- Manau jau sakiau, jog nenoriu, kad man meluotum. - rimčiau taria ši.

- Gerai. - trumpai tarsteliu ir padedu ranką ant šlaunies. - Buvau su vienu vaikinu iš mokyklos. - atsakau taip tvirtai, jog manau ji tikrai supras, jog nesakysiu daugiau jokių detalių. Močiutė kiek atsidūsta ir įtraukia cigaretės.

- Noriu, kad būtumėm draugės. Niekada pakankamai gerai nesutariau su Delia, todėl norėčiau, jog santykiai tarp tavęs ir manęs būtų draugiškesni, atviresni. - kalbėjo ji. Man vis dar buvo keista girdėti mamos vardo trumpinį, tačiau man visai patiko kaip jis skambėjo. - Matai, yra tokia mažytė paslaptis. - vos išgirdusi paskutinį žodį, vaikiškai ir nemandagiai pertraukiu močiutę:

- Kokia paslaptis? - paklausiu ir įsmeigiu savo žvilgsnį į jos akis. Šiai nepatiko, jog ją pertraukiau ir tai puikiai perteikė žvilgsniu.

- Apie mūsų šeimą. - keistai šypteli močiutė. - Kai būsi pasirengusi, sužinosi. - paslaptingai kalbėjo ir užgesinusi cigaretę, atsistoja ir netarusi nė žodžio, įeina atgal į vidų, palikdama mane erzinančioje nežinioje. O kada aš būsiu pasiruošusi? Ši mintis man vis kirbėjo galvoje, mat nespėjau to paklausti.

Įtraukusi dar kelis dūmus, taip pat užgesinu cigaretę ir patraukiu į savo kambarį.

Atėjus vakarui, net pati nepastebėjau, kaip ištuštinau savo lėkštę prie vakarienės stalo ir atrodo mama net nežinojo, jog grįžau kur kas vėliau. Galbūt galiu pasitikėti močiute.