Weakness [Maggie Lindemann×Timothée Chalamet]

《 1 》

* Prieš kelias savaites*

- O aš dar gyriau tave savo draugėms! Sakiau, jog turiu atsakingą dukrą, kuri naktimis nesišlaisto gatvėmis kaip kokia prostitutė! - rėkia mama, tampydama mano marškinėlių apykaklę, o tada užsimoja plona ranka ir trenkia man per veidą.

Skruostas kaip mat pradeda dilgčioti ir paraudonuoja. Trenkia taip stipriai, jog net atrodo, jog visas pasaulis pradeda suktis, o aš stoviu savo vietoje. Nebegirdėjau daugiau mamos žodžių, vaizdas taip pat liejosi dėl susikaupusių ašarų, tačiau aš nerėkiau. Tylėjau.

Galėjau to tikėtis, juk pavėlavau grįžti namo net dešimt minučių.
Nors ir vaizdas susiliejęs, vistiek įžvelgiu kaip mama užsimoja dar kartą. Vaizdas tarsi sulėtėja ir tai tampa mano pranašumu. Pavargau nuo viso šito šūdo ir motinai nespėjus man dar kartą trenkti, sugaunu jos ranką ir pirmą kartą pati jai trenkiu atgal.
Viskas staiga sustoja į savo vietas. Pasaulis nustoja suktis, o pats laikas grįžta į savo vėžias.
Akimirkai išsigąstu trenkusi atgal, tačiau atrodo mama buvo dar labiau išsigandusi.

* Dabar *

Atsidūstu žiūrėdama pro langą. Skrydis buvo nepakenčiamas. Važiuojame jau galbūt ilgiau nei tris valandas. Net užpakalį paskausta nuo tiek sėdėjimo. Mama lyg sumaitinusi praeitį kokiam prisiminimų demonui, klausinėja kvailų klausimų lyg prieš kurį laiką niekada nekeldavo prieš mane rankos ir paprasčiausiai vaidina tobulą motiną, kuri ruošia priešpiečius savo vaikams į mokyklą.

Pasiekus kelionės tikslą - močiutės namus, kurios nemačiau jau tikrai ilgą laiką, pagaliau išlipu iš automobilio. Tenka kiek prasivaikščioti, mat atrodė, jog mano kojos tarsi surakintos.
Susinešus visus daiktus į vidų, nerūpestingai klesteliu ant sofos ir išsitraukiu telefoną, karts nuo karto pakramtydama savo metalinį pakabuką ant kaklo. Pastebėjusi tai, mama prieidama trukteli pakabuką ir šis sukrinta ant mano krūtinės, kai tuo tarpu močiutė nusijuokia.

Mano močiutę netgi sunkoka pavadinti močiute. Ši avi dailius aukštakulnius, gana aptemptą juodą suknelę ir kelis prašmatnius vėrinius ant kaklo. Iš nugaros, galėtum ją palaikyti dvidešimties metų mergina, tačiau ją išduoda senstelėjusi oda.

- Širdele, įpilk man džino. - taria močiutė, atkišusi stiklinę. Jau stojausi, tačiau mama praeidama spustelėjo mano petį, jog atsisėsčiau ir pripildė jos stiklinę gintaro spalvos skysčiu. - Ačiū. - ši nusišypsojo mamai ir gurkštelėjo savo gėrimo nė nesusiraukdama, o tada nukreipia savo žvilgsnį į mane. - Lilita. - skambiai pasako mano vardą. - Taip senai tave mačiau, jog net keista matyti, kaip tu užaugai, mat man neįprasta matyti kaip auga ar sensta giminaičiai. - plačiai nusišypso perliniais baltais dantimis. Nė nežinojau, ką jai atsakyti ir tuo labiau nesupratau ką ji tuom norėjo pasakyti, todėl tiesiog vyptelėjau. - Sakyk, ar tavęs mama nemuša? - netikėtai paklausia ši, lyg norėdama nusijuokti. Jos klausimas priverčia pasijausti nejaukiai, jeigu būtų to paties paklaususi prieš geras kelias savaites, greičiausiai būčiau pradėjusi verkti. Net nereikėjo žiūrėti į mamą. Iškart pajaučiau, kaip joje sukyla įtampa, tačiau aš buvau rami.

- Ne. - trumpai atsakau. Vos man atsakius, mama prieina arčiau ir padeda savo ranką man ant peties.

- Eik į savo kambarį. - ramiai taria ši. Paklausau mamos ir nusitempdama kelis savo lagaminus su savimi, nueinu į savo senąjį kambarį. Ištiesų nelabai ir turėjau didžiulio noro su jomis sėdėti.

Važiuojant čia, mintyse negalėjau įžiūrėti močiutės veido, tai buvo tarsi blankus vaizdas, tačiau atvažiavus, vaizdas išryškėjo ir supratau, jog ji nė kiek nepasikeitė. Ar tai, ką ji kalbėjo, jog nėra pratusi matyti kaip jos giminaičiai sensta ar auga yra kažkokia užuomena? Ai, jai turbūt tiesiog senatvinis marazmas.