Alpha Hannibal ✔

Epilogas

Buvau atsirėmęs į durų staktą ir stebėjau ją besileidžiančią laiptais. Išdidi, tvirta, stipri. Štai kokia buvo Harieta. Ir ji buvo mano.

- Ar mums tikrai būtina ten važiuoti? – paklausė ji nusileidusi laiptais lėtai artėdama link manęs.

- Reikia, Harieta, - pasakiau jai švelniai ir brūkštelėjau per skruostą.

Harieta priėjo arčiau ir sumažino likusį tarp mūsų atstumą.

- Bet aš žinau daug įdomesnę veiklą, - pasakė Harieta ir lengvai pakštelėjo man į skruostą.

- Nejaugi? – paklausiau išlenkdamas klausiamai antakį.

- Tikrai taip, - pasakė ji mums beveik besiliečiant lūpoms. – Ir ši veikla tau labai patiks. Be to Sesilija nesupyks  jei ir pavėluosime.

Nusišypsojau.

- Tuomet gerai. Nieko tokio jei ir pavėluosime, - paskiau čiupdamas Harietą į glėbį ir aistringai įsisiurbdamas jai į lūpas.
::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::

- Jūs vėluojate, - priekaištaudama pasakė Sesilija. – Ir labai smarkiai.

- Na, taip. Mudu šis tas užlaikė, - pasakė Harieta ir atsisuko į mane.

Abu nusijuokėme. Sesilija puikiai suprato apie ką mes. Tik pavartė akis ir pasakė:

- Nenoriu nieko apie tai girdėti. Geriau paskubėkite ir pasveikinkite Timį su gimtadieniu. Jis visą dieną taip ir neužsičiaupia, kaip nori pamatyti savo tetą.

- Gerai, gerai, - pasakė Harieta. – Kur mažasis nenaudėlis?

Sesilija pamojo ranka į sodą. Nusekėme jai iš paskos. Harietai į glėbį puolė mažas, geltonplaukis berniukas. Harieta besijuokdama jį pakėlė ant rankų ir keletą kartų apsuko ore.

- Harieta bus nuostabi motina, - šalia stovėjusi pasakė Sesilija. – Tikėkimės aš taip pat greitai tapsiu teta.

Nusišypsojau.

- Ji bus geriausia motina, - pasakiau švelniu balsu. – Pati geriausia.

- Džiaugiuosi, jog ji turi tave Hanibalai, - pasakė Sesilija. – Nors pradžia ir buvo sunki, bet dabar viskas nuostabu.

Linktelėjau.

- Taip, turėjau įdėti daug pastangų, jog Harieta būtų mano, Sesilija, - pasakiau ir pasisukau į ją. – Ji yra geriausia, kas man yra nutikę gyvenime.
Sesilija šiltai nusišypsojo.

- Aš labai dėl jūsų džiaugiuosi, Hanibalai.

- Mama, mama, - sušuko mažasis geltonplaukis Harietos glėbyje. – Pažiūrėk ką man atvežė.

- Oho, Timai. Tai lėktuvėlis kurio tu norėjai, - pasakė Sesilija paimdama sūnų į rankas.

Harieta atsistojo šalia. Apsikabinome.

- Jūs jį išpaikinsite, - lengvai papriekaištaudama pasakė Sesilija.

- Nieko negaliu padaryti, - pasakė Harieta besišypsodama. – Jis gražiausias vyras, kokį esu mačiusi.

- O aš? – paklausiau šypsodamasis. – Juk kažkada sakei, jog gražiausias tavo sutiktas vyras esu aš, mieloji.

- Tai buvo iki Timo, - juokdamasi pasakė Harieta.

- Ak, Harieta, - pasakiau ir susiėmiau už širdies. – Tu sužeidei man širdį.

- Vargšelis, - pasakė Harieta ir atsisuko į mane. – Bet tu mano mylimiausias vyras, - sušnibždėjo ji man tyliai į ausį.

Nusišypsojau. Švelniai paglosčiau Harietos skruostą.

- Aš tave myliu, Harieta, - pasakiau.

Harieta šiltai nusišypsojo.

- Ir aš tave myliu, Hanibalai.
Visgi gyvenimas man buvo dėkingas, jog atsiuntė Harietą. Ji buvo yra visas mano gyvenimas.