Alpha Hannibal ✔

X

Stebėjau ir supratau, kokia visgi Harieta buvo stipri. Net ir dabar, jos tėvo ir brolio laidotuvėse, ji bandė išlikti stipri. Tiesi, kaip styga, akys įsmeigtos į priekį, tvirtai sukąsti dantys, jokios ašarėlės akyse. Ji nenorėjo pasirodyti silpna. Tik juodi ratilai aplink akis išdavė, kokia ji yra pavargusi. Juk visus reikalus teko tvarkyti vienai Harietai.

Sesiliją ir jos motiną priglaudžiau pas save. Nors Kira ir labai priekaištavo, dėl jų atsivežimo, bet mano žodis buvo paskutinis. Norėjau sužinoti, kaip toli pasiruošusi eiti Harieta, norint tapti alfa.

Sesiliją treniravo geriausi mano kariai, bet turiu prisipažinti ji nei per pusę neprilygsta savo seseriai. Joje nėra žiaurumo, stiprybės kunkuliuojančios giliai viduje ir trokštančios išsiveržti. Sesilija viską darė atsargiai, neužtikrintai. Jai treniruojantis įdėmiau į ją įsižiūrėjau. Apart stulbinančios išvaizdos, ji daugiau nieko neturėjo. Taip, jos charakteris buvo ramus, bet ilgainiui man tai atsibostų. Tą gerai žinojau. Man reikėjo ugnies šalia savęs. Iššūkio. Man reikėjo Harietos. Žvėris buvo teisus. Harieta puikiai man tiks. 
:::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::

„Aš noriu su ja pasišnekėti“, pasakė man Žvėris būnant prie duobės. „Dabar ne laikas“, pasakiau. „Pažiūrėk į ją“, paliepė Žvėris. „Ji palūžusi. Jai reikia manęs“. Nespėjau užprotestuoti, kaip pajutau Žvėrį užimant mano vietą. Buvau nustumtas į antrą planą. Tegalėjau viską stebėti iš šono.

Jis lėtai prisiartino prie Harietos. Mačiau, kaip ji žengė atgal. Žvėris švelniai ją sustabdė. Harieta pažvelgė į mus. Suprato, kad kažkas buvo ne taip. Ji susiraukė.

- Labai apgailestauju, Harieta, - ištarė tyliai Žvėris. - Jo dabar nėra.

- Jo? – sumišusi paklausė Harieta.

Žvėris švelniai sunėrė mūsų rankas. Kūną užliejo šiluma. Žvėris sumurkė, tarsi kačiukas. 

- Hanibalo, - pasakė jis. – Jo vietą užėmiau aš.

- Kas tu?

- Aš tas, kuris tave išgelbės, - pasakė jis ir švelniai perbraukė Harietai per skruostą.

Harieta krūptelėjo. Staigiai nuo mūsų atsitraukė. Pajaučiau šaltį.

- Aš ne Sesilija, - pasakė ji atžagariai. – Man nereikia tavo užuojautos. Man nereikia nieko. 

Taip pasakiusi mažoji mano laumė nusigręžė nuo mūsų ir grįžo atgal į vietą.

„Sakiau, kad tam buvo ne laikas ir ne vieta“, pasakiau piktai. „Po galais, Žvėrie, ar nematei, kad jai to visai nereikėjo. Ji dabar labiau mūsų neapkęs“, susierzinęs pasakiau. Žvėris tylėjo. „Ką? Pritrūkai žodžių“, paklausiu. Žvėris suurzgė. „Na tu ir idiotas. Viską sugadinai“, dar paerzinau. „Geriau prikask liežuvį“, įspėjo jis mane. „Jei ne aš. Luna būtų ta silpna vilkė, o ne ši stipri gražuolė. Tad geriau man dėkotum“, pasakė Žvėris. Pavarčiau akis. „Nebūk dėl to labai užtikrintas. Ji dar nesutiko“. „Sutiks“, pasakė Žvėris. „Tu tik labai pasistenk ir ji bus mūsų“, patenkintas suurzgė Žvėris. Šyptelėjau. Mintis buvo viliojanti.
:::::::::::::::::::::::::::::::::

Mano mažoji laumė ėjo ryžtingai nusiteikusi. Sugebėjau išlaikyti šaltą veidą, nerodyti jokių jausmų. Nenorėjau išsiduoti, jog man rūpi.

Dvikovos lemtis ir taip buvo aiški. Harieta laimės, tik kokia kaina. Pasiduos? „Tai ne jai“, pasakė Žvėris. „Mūsų laumė niekados nepasiduoda“. Dėl šito pritariau jam. Tada nužudys savo seserį? Žvėris tylėjo. „Nemanau“, pasakiau aš. „Harieta nėra tokia beširdė, jog nužudytų savo seserį. Ji vienintelė jos šeima“. Žvėris pritarė. Tada priėjo išvados, jog ji bandys atkalbinėti Sesiliją nuo kovos. Ir mūsų spėjimai buvo teisūs.