Alpha Hannibal ✔

XVII

Stovėjau po Senuoju ąžuolu ir meldžiau Dievo, jog tai būtų sapnas. Baisus sapnas, kuris deja buvo realybė. Bandžiau save drąsinti, jog aš galiu, viskas dėl klano, dėl savo žmonių. Bet žvelgdama į Hanibalo veidą supratau, jog negaliu. Negaliu net ir dėl savo žmonių.

Prieš 24 valandas

Rytas prasidėjo blogai ir tai nieko gero nežadėjo. Užtikau Neilą ir Sesiliją besiglamžančius svetainėje. Girdėjosi jos nepaliaunamas kikenimas ir „Baik, Neilai. Ak, Neilai". Smarkiai sukandau dantis. "Rimtai, pasakiau Ramisai. "Aš dar neišsikrausčiau, o jie jau dulkinasi kiekviename namo kampe. Turėtų bent šiek tiek pagarbos. Pirmiausia virtuvė, tada terasa, galiausiai užtikau juos besiduodančius koridoriuje, dabar dar ir tai".Ramisa garsiai užsikvatojo. „Tau irgi taip bus, kai persikraustysi pas Hanibalą", įgėlė ji. Prunkštelėjau. „To tai tikrai jau nebus", pasakiau užtikrintu balsu. „Nebūk tuo užtikrinta, Harieta. Ar iš viso žinai, kaip vyks ceremoniją?", paklausė ji. Mano atsakymas buvo neigiamas. „Esu girdėjusi tik nuotrupas. Nebuvo ir neturėjau laiko į tai gilintis". Ramisa nusijuokė. „Tada leisk tave apšviesti, mergyt. Per ceremoniją, judu su Hanibalu turėsite vienas kitą pažymėti, tai yra, jūs turėsite vienas kitam įkasti. Į kaklą. Po kelių sekundžių ant jūsų kaklų atsiras vienodos žymės. Taip judu būsite sujungti. Tu galėsi jį jausti, Harieta. Atsiras nevaldomas potraukis vienas kitam, aistra. Judu būsite, kaip vienas. Dalysitės labai intymiu ryšiu, kuris bus įmanomas tik tarp judviejų. Galiausiai, po poros dienų tave užlies karštis, kurį sustabdyti galės tik Hanibalas. Jūsų kūnai turės susijungti. Judu privalė.....". „Gana", pertraukiau Ramisą. „Puikiai suprantu, ką tu turėjau galvoje". Ramisa tik nusišypsojo. „Nežinau ar sugebėsiu", prisipažinau aš. „Tu viską gali, Harieta", pasakė Ramisa. „Su laiku apsiprasi ir suprasi, jog ne viskas buvo taip blogai". Atsidusau. Dienos pradžia tikrai nieko gero nežadėjo.

Slampinėjau iš kampo į kampą ir kaip įmanydama vengiau visų. Jutau jų užuojautos kupinus žvilgsnius ir man norėjosi klykti iš nevilties. Apsistojau ties savo kambariu. Kroviausi daiktus. Lėtai kroviau daiktus į lagaminus ir galvojau, kokį velnią aš aukojuosi dėl kitų. Bet mano sąžinė ir Ramisa neleido man pasielgti kitaip.

Padėtį dar labiau sujaukė po pietų pasirodęs Hanibalas. Tai tikrai nieko gero nežadėjo. Nuotaika ir taip buvo sugadinta, bet jam pasirodžius galutinai subjuro.

- Kokį velnią čia darai? – išlėkusi pro duris pasakiau jam.

- Man irgi malonu tave matyti, mieloji. Ačiū, kad paklausei, - šaipydamasis jis pasakė.

- Aš nenusiteikusi juokauti, Hanibalai. Tad geriau atsakyk.

Hanibalas nusišypsojo. Buvo keista jį matyti besišypsantį.

- Man patinka, kai tari mano vardą, širdele, - pasakė jis atsistodamas arčiau manęs. – Supykusi tu dar žavingesnė.

Pasimečiau. Aš nuoširdžiai jo nesuprantu. Vieną minutę jis tarsi laukinis žvėris, kuris bando tave sudraskyti. Kitą, besišypsantis, meilus. Nesuprantu kame čia esmė. Atsitraukiau. Prisimerkiau.

- Aš tavęs nesuprantu, - pasakiau nuoširdžiai. – Iš kur tokie pasikeitimai? Tu nesi malonus tipas, Hanibalai. Aš žinau koks tu esi iš tikrųjų.

Hanibalas nusijuokė.

- Tu visiškai manęs nepažįsti, širdele. Bet po šiandienos, sužinosi koks aš esu iš tikrųjų. Bet geriau eikime prie reikalo. Surink visus savo žmones. Man reikia su jais pasikalbėti.

- Dar spragtelėk pirštais ir aš tau atnešiu kavos puodelį, - mečiau jam.

Hanibalas kilstelėjo antakius. Jis tikrai varė mane iš proto. Man labiau patiko, kaip jis buvo ne malonus tipas.

- Dimitrijau, - įsakiau. – Surink visus žmones prie Drevės eglės. Kaip įmanoma greičiau.

- Gerai, alfa.

Apsisukau ir nuėjau link eglės. Hanibalas ir kiti sekė iš paskos. Po penkiolikos minučių visi buvo susirinkę. Hanibalas kalbėjo griežtai. Jis būsimas mano klano alfa ir visi priklauso jam. Tai reiškia, jog kiekvienas čia esantis klausys jo įsakymų. Vadovauja jis. Ir mano nuostabai įsakė klausyti ir manęs. „Ir visgi valdžios turėsi ir tu, mergyt", pasakė Ramisa. „Taigi", tepasakiau.

Monologas tęsėsi gerą pusvalandį, kol visi įsidėmėjo jo žodžius. Užteko vieno jo povyzos, jog visi suprastų geriau su juo nejuokauti.

- Kuris tavo karių yra geriausias? – staiga manęs paklausė Hanibalas. – Ir vienišas, - pridėjo jis.

- Kodėl klausi? – paklausiau šaltai.

- Kirai jau seniai reikia vyro. Tad vienas jūsiškių galėtų jų būti.

- Mano vyrai? Su Kira? – paklausiau nustebusi. – Tu turbūt juokauji. Nei vienas iš jų nesutiks, - pasakiau tiesiai šviesiai. – Jiems užtenka to, jog tu būsi jų alfa, o dar tai. Nieko nebus.

- Aš neprašau tavo leidimo, Harieta, - pasakė jis griežčiau. – Aš klausiu, kuris jų geriausias.

Aš tylėjau. Nesiruošiau pasakyti. Hanibalas prisimerkė.

- Taigi nesakysi? – paklausė.
- Nesulauksi, - atsakiau.

Hanibalas šyptelėjo.

- O kaipgi Neilas? – paklausė jis.

- Nedrįsk, - pasakiau įpykusi. – Jis turi Sesiliją.

- Tad klausiu dar kartelį. Kuris?

- Tu tikras šiknius, ar tą žinai?

- Širdele, esu girdėjusi ir blogau. Taigi kuris?

Atsidusau.

- Argas. Jis vienišas.

- Puiku, - pasakė jis. – Įspėk jį, jog vakare būtų pasiruošęs. Susitiksime po keleto valandų, širdele.

Smarkiai suspaudžiau rankas į kumščius.

Argas nebuvo patenkintas mano atnešta naujiena. Bet susivaldė ir pasakė, jog dėl klano padarys viską. Jeigu to reikia norit apsaugoti klaną, tada taip.
Antra dienos pusė irgi buvo ne kokia. Tiesiog katastrofa. Viską dar labiau sujaukė pasirodęs Hanibalas. Tikras košmaras.

Likus porai valandų iki ceremonijos nežinojau kur dėtis. Blaškiausi iš kampo į kampą. Buvau tokia įsitempusi, pikta, įniršusi, jog bent menkiausia smulkmena priversdavo mane pamesti galvą. Galiausiai nuramino šaltas dušas. Teko susitaikyti su savo likimu.

Ir štai stovėjau po Senuoju ąžuolu ir meldžiau Dievo, jog tai būtų sapnas. Baisus sapnas, kuris deja buvo realybė. Bandžiau save drąsinti, jog aš galiu, viskas dėl klano, dėl savo žmonių. Bet žvelgdama į Hanibalo veidą supratau, jog negaliu. Negaliu net ir dėl savo žmonių. Norėjau atsitraukti atgal, bet mane sustabdė Ramisa. „Net nebandyk", perspėjo ji mane. „Niekados nebuvai ištižėlė. Priimk tai kas tau lempta". Aš supanikavau. „Nenoriu, Ramisa. Tiesiog  negaliu", pasakiau. „Susiimk, kitaip pasirodysi, kaip bailė". „Kitaip tavo vietoje būsiu aš. O tau ta nepatiks", pasakė ji. Ji puikiai žinojo ką pasakyti ir daryti. Susitvardžiau.

Tepajutau, kaip Hanibalo iltys susminga man į kaklą. Išstovėjau tiesi, kaip lenta. Net ne krūptelėjau ir nesuinkščiau iš skausmo. Buvau pasiryžus nerodyti jausmų. Pajutau, kaip Hanibalas liežuviu laižė sudirgusią mano odą. Suvirpėjau. Tik nežinau nuo ko.

Hanibalas atsitraukė.

- Dabar tavo eilė, - pasakė jis tyliai žiūrėdamas man į akis.

Išsiviepiau. Aš nebūsiu tokia švelni, pamaniau. Staigiu judesiu užlaužiau jam galvą ir negailestingai suleidau iltis į jo kaklą. Pajutau, kaip kūną užlieją įvairiausios emocijos, pojūčiai, potyriai. Hanibalas stipriau suėmė mane. Kūnas lietėsi prie kūno. Pasidarė karšta. Staigiai nuo jo atsitraukiau.
Pirma mintis atėjusi į galvą buvo „Po velnių, jis seksualus". Tada staigiai jas nustūmiau šalin. Tik to man dabar tetrūko.  Supratau įklimpau daug giliau nei norėjau.