Alpha Hannibal ✔

XXIII

Po savaitės

- Katerina, - rėkiau į ragelį – Ką tu po galais padarei? Kur Harieta?

- Nagi, Hanibalai, argi taip dera su manimi šnekėti, - perdėtai saldžiu balsu pasakė ji. – Juolab, kai nuo manęs priklauso Harietos gyvybė.

Suurzgiau į ragelį.

- Nebandyk mano kantrybės, Katerina,- įspėjau ją. – Kur Harieta?

Kitame ragelio gale pasigirdo jos juokas.

- Ir kas galėjo pagalvoti, jog tu alfa Hanibalas, dėl kažko jaudintumeisi, juolab kažką pamiltum, - pasakė ji.

- Katerina, - pasakiau alfos balsu.

Ji vėl nusijuokė.

- Mane rasi Dainų slėnyje, mielasis. Namas 7 numeriu. Tik patarčiau atvykti vienam, jei nenori, jog nukentėtų tavo mieloji Harieta, - pasakė ji ir padėjo ragelį.

Garsiai nusikeikiau.

- Dimitrijau, - riktelėjau per visą namą.

Damitrijus akimirksniu pasirodė.

- Turime didelių bėdų, - pasakiau piktai.
:::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::
Po mano pasakojimo mudu su Harieta labiau suartėjome. Tapome labiau panašūs į tikrą šeimą. Abu valdėme klaną, abu dalinomės valdžia.

Viską darėme abu ir tuo džiaugiausi, bet viską sugadino vėl pasirodžiusi Katerina. Jau kuris laikas ji vis pasirodydavo mūsų akiratyje ir nedavė man ir Harietai ramybės. Galiausiai ribą ji peržengė pasirodžiusi mano namuose ir mėginusi mane susigrąžinti atgal. Tądien Harietai jai gerai iškaršė kailį ir liepė daugiau niekados nesirodyti mums akyse. Ir kurį laiką buvo ramu. Iki šiol.

Ryte Harietą išleidau važiuoti pas seserį. Nors ir liepiau jai vienai nevažiuoti, bet ji užginčijo ir pasakė, jog jei ir vienai nieko neatsitiks. Deja labai klydom.

Iki vakaro nesulaikiau iš jos jokios žinutės. Galiausiai paskambinau Sesilijai, bet ji pasakė jog Harieta išvyko dar prieš vakarienę. Aš ir dar keletas sargybinių leidomės į kelią. Harietos mašiną radome pakelėje sudaužytą. Galėjau užuosti Harietos kraują. Ir ne tik. Katerina.

Veikiau akimirksniu. Nuvažiavome tiesiai pas Hektorą. Bet jis paaiškino, jog jau kuris laikas Katerina negyvena su juo. Ji išsikraustė. Man paklausus kur, jis neatsakė. Tada pagrasinau ir pasakiau, jog ji pagrobė Harietą. Senis labai apgailestavo ir adresą pasakė. Deja nei jos, nei Harietos ten nebuvo.

Nebeliko nieko kito, tik kaip grįžti namo tuščiomis.
Keletą dienų ėjau iš proto. Nežinomybė varė iš proto. Kol galiausiai sulaukiau Katerinos skambučio.

Štai dabar lekiu spausdamas greičio pedalą iki dugno ir pirmą kartą meldžiau Dievo, jog viskas būtų gerai.
Sustojau prie reikiamo namo. Manęs jau laukė. Suskaičiavau 7 vyrus lauke. Sustabdžiau mašiną. Išlipau ir buvau pasiruošęs kovai, bet tarpduryje pasirodė Katerina. Besišypsodama ji ramia pasakė:

- Net nebandyk, Hanibalai. Jei nenori, jog nuketėtų Harieta, elkis ramiai, meiluti.

Nusekiau jai iš paskos. Atsidūrėme svetainėje. Širdis nusirito į kulnus pamačius Harietą. Sužeista ji gulėjo be sąmonės ant šaltų grindų. Mačiau, kaip jai iš kairiojo šono lėtai tekėjo kraujas. „Sudraskyk tą kalę, Hanibalai. Tuojau pat", riaumojo Žvėris. „Sudraskyk juos visus". „Užsičiaupk", liepiau jam griežtai. „Pirmiausia Dimitrijus pasirūpins lauke esančiais vyrais, tuomet darbo jau imsiuosi aš".

- Nemanyk, jog tik ne tiek aš vyrų turiu, Hanibalai, - pasakė Katerina įsipildama į stiklinę brendžio ir pasiimdama ginklą. – Valerijau, - pašaukė ji. – Sustiprink sargybą. Hanibalas atvyko tikrai ne vienas.