Alpha Hannibal ✔

XVI

Motina nepasidavė mano spaudimui. Kad ir ką besakyčiau, kad ir ką bedaryčiau, jai buvo į viską nusispjauti. Turi pripažinti ji buvo kieta. „Kur nebus", pasakė Žvėris. „Juk jai reikėjo pakęsti tavo tėvą. Tai jau šis tas". Šyptelėjau. Taip, motina stipri. Daug kartų jos klausiau, kodėl tiesiog neišėjo. Ji buvo per daug išdidi, jog parodytų, kai jai skauda. Ji kentė jį iki... Kentė jo kumščius, priekaištus, nuolatinę neapykantą. Ji niekados jam nepasidavė ir tai jį varydavo iš proto. Galiausiai, po nežinia kiek smūgių įsikišdavau aš. Būdamas mažas kentėjau, bet užaugus...senis kentėjo labiau.

Savaitė. Tiek laiko ji sutiko čia būti. Kol susipažins su naująja klano luna. Po to ji išvažiuos. Savaitė. Tiek laiko turėsiu pakęsti ją. Jos nuolatiniai prikaišiojimai koks aš panašus į tėvą, koks aš žiaurus ir taip toliau varė mane iš proto. Ir dėl to kalta Kira. Mano mieloji sesutė. Tad nusprendžiau. Kira bus išsiųsta į Harietos klaną. „Atsikratysim mažosios gyvačiukės visiems laikams", pasakė Žvėris. Nusijuokiau.

Likusią dienos dalį praleidau tvarkydamas popierius ir vengdamas susitikti su motina. Po valandos, dviejų padariau pertrauką. Atsistojau, pajudinau sustingusius pečius nuo per ne lyg ilgo sėdėjimo. „Kažin ką dabar veikia Harieta?", staiga paklausė Žvėris. „Turbūt rezga planą, kaip manimi atsikratyti", pasakiau kreivai šyptelėdamas. Žvėris nusijuokė. „Patikrinkim", pasakė jis. „Pažiūrėsim ką mergiotė veikia". „Pirmyn", pasakiau ir sparčiais žingsniais patraukiau prie mašinos.

Spaudžiau greičio pėdalą iki dugno. Akimirksniu atsiradau prie Harietos namų. Žinojau, jog ji bus kabinete. Galėjau ją užuosti. Saldus kvapas užliejo šnerves, taip sukeldamas malonumo bangas visame kūne. Lipant laiptais kvapas stiprėjo. Stiprėjo ir mano pojūčiai. Bet susivaldžiau ir liepiau savo draugužiui nurimti.

Kaip ir liepia geros manieros pasibeldžiau. Ramus Harietos balsas liepė užeiti. Man įėjus mergiotė ir toliau sėdėjo savo krėsle. Jokių gražbyliavimų, kaip malonu jus matyti alfa, sėskitės ir panašiai. Mergiotė patogiai įsitaisiusi savo krėsle atvirai man rodė savo panieką ir pyktį. Jau pripratau prie jos akiplėšiškumo. Turėčiau susinervinti, bet tai man tik kėlė džiaugsmą. Galėjau ją lengvai išmušti iš vėžių vien čia būdamas.

- Nepasakyčiau, jog būtų labai malonu jus matyti, alfa. Tad eikime iš karto prie reikalo. Ko jums reikia? – paklausė ji manęs šaltai.

To ir tikėjausi. Mergiotė nebuvo linkusi į gražbyles. Kreivai šyptelėjau ir klestelėjau į kėdę priešais ją.

- Na manieromis tu tikrai nepasižymi, mergyt, - pasakiau jai šypsodamasis.

Harieta susiraukė. Dabar aš perėmiau jos vaidmenį. Buvau tas, kuris iš jos juokėsi ir lengvai erzino. Ir jai tai labai nepatiko.

- Aš turiu vardą, - pasakė ji rimtu balsu.

Ilgai neištvėriau ir nusijuokiau. Pirmą kartą gyvenime juokiausi iš širdies. Harieta labiau jaudino nei Sesilija. Visais atžvilgiais. Mergiotė buvo stipri, valdinga, nebijanti sakyti tai ką galvoja. Po galais, ji nieko nebijojo. Netgi ir manęs. Kai reikėjo ji buvo šaltakraujė, žiauri. Tokia pat, kaip ir aš. Ir tai mane tik dar labiau prie jos traukė.

Su Harieta trumpai aptarėme klano reikalus. Mačiau, kokia ji buvo įsitempusi ir pikta, o paminėjus rytojaus ceremoniją ji visiškai palūžo. Aš tik šypsojausi.

- Ar tiesa, jog nužudei savo brolį?

Staiga ji manęs paklausė. Nesijuokiau. Tvirtai suspaudžiau lūpas. Delnai akimirksniu susispaudė į kumščius.

- O kaip tavo tėvas? Ir jį nužudei. Kodėl?

Paklausė ji dar kartelį. Tada ir supratau. Kreivai šyptelėjau. Kira, Kira, Kira......

- Tai štai ką tau priskiedė Kira, - pasakiau. – Nenuostabu, jog sutikai su mano pasiūlymu.

- Pirma, tai nebuvo pasiūlymas. Tai buvo garsinimas. Antra, kitos išeities nebuvo. Tu būtum išžudęs visą mano klaną, o aš to nenoriu.

Atsistojau.

- Netikėk ką tau pasakoja aplinkiniai, Harieta, - pasakiau eidamas link durų. – Jie nei vienas nežino tiesos.

- O kokia ta tiesa? – paklausė ji.

Lėtai pasisukau į ją.

- Greitai viską sužinosi, Harieta. Tada ir suprasi, jog pabaisa čia ne aš, - taip pasakęs nusigręžiau ir išėjau.

Įveikęs keliais žingsniais laiptus nieko nelaukdamas sėdau atgal į mašiną ir lėkiau atgal namo. Ak, Kira. Nereikėjo tau to padaryti, pagalvojau sustodamas prie namo durų.

Kirą radau sėdinčią kartu su motina. Iš mano veido suprato, jog kažkas buvo ne taip. Lėtai artėjau prie jos. Kira išsigando. Pritūpiau prie jos kėdės, taip jog galėčiau žiūrėti jai tiesiai į akis.

- Tau nereikėjo šito daryti, Kira, - lėtai jai pasakiau.
– Turėjai suprasti, kai sakiau, jog turi ją priversi būti mano, bet ne taip... Ak Kira, Kira, Kira...

Ji iš karto suprato apie ką aš kalbu.

- Nebuvo kitos išeities, Hanibalai. Kitaip ji nebūtų sutikusi, - pasakė ji tyliu balsu.

- Galėjai sakyti ką nori apie mane, bet tuos du dalykus tu turėjau nutylėti ir tai puikiai žinai, - pasakiau alfos balsu.

Kira susigūžė.

- Kas čia dedasi, Hanibalai? – paklausė motina. – Apie ką jūs čia kalbat?

- Nesikišk, - nukirtau jai. – Čia ne tavo reikalas. Tai tik tarp manęs ir Kiros.

- Ji tavo sesuo, Hanibalai. Kad ir ką ji padarė, tu privalai viską pamiršti. Nebūk toks, kaip tėvas.

Ir vėl tėvas.

- Nesikišk kur tau nereikia, - griežtai pasakiau į ją atsisukdamas. – Užsičiaupk. Nenorėk, jog išsiųsčiau tave anksčiau laiko.

Motina iš karto nutilo. Pasisukau vėl į Kirą.

- Ak, Kira, Kira, Kira. Ir ką gi man dabar su tavimi daryti, aaa?

- Paklausyk, Hanibalai, aš tikrai nenorėjau...

Staigiai sugriebiau jai už gerklės.

- Kito karto nebus, brangi sesute, - pasakiau ir smarkiau suspaudžiau jos gležną kaklą. – Nes tu laikysi liežuvį už dantų. Nekalbėsi ko nereikia ir apskritai nelysi man ir Harietai į akis. Nes tu, brangioji, taip pat būsi išsiųsta, - pasakiau paleisdamas ją ir nusišypsojau.

- Kur? – paklausė ji gergždžiančiu balsu.

- Į Harietos klaną, - pasakiau. – Ryt, per ceremoniją, aš tau parinksiu vyrą iš Harietos klano ir tu su juo kartu apsigyvensi. Nes tau jau seniai laikas susirasti vyrą.

Kira neteko žado. Motina dar bandė ginčytis, bet užteko mano žvilgsnio ir ji nutilo. Pergalingai jai nusišypsojau. Išeidamas jai dar mestelėjau:

- Ir sutvarkyk visus reikalus dėl rytojaus. Noriu, jog ceremonija ryt būtų įspūdinga. Nenuvilk manęs, sesutę.

Girdėjau, kaip Kira sukūkčiojo. Kartais aš tikrai būnu šunsnukis, bet kitaip neturėčiau to ką dabar turiu pasiekęs, pagalvojau grįždamas atgal į kabinetą. Prisėdau atgal prie popierių. Dar daug ką reikėjo perskaityti ir pasirašyti.