Alpha Hannibal ✔

XX

Kažkas pasikeitė. Harieta buvo kitokia. Daugiau šypsojosi, daugiau juokavo. Po vakarykščio atsitiktinio mūsų susitikimo vakare ji buvo labiau atsipalaidavusi. Nežinojau ar tai gerai, ar blogai. Pirmiausia, net nenumaniau, kokia staigi jos pasikeitimų priežastis. „Galbūt ji pagaliau susitaikė su ta mintimi, jog visą likusį gyvenimą turės būti su tavimi", pasakė Žvėris. „Nežinau. Galbūt. Nesupratu, kodėl ji kitokia", pasakiau. „Tai paklausk jos tiesiai šviesiai, užuot sukęs galvą ir prisigalvojęs nesąmonių", griežtai pasakė Žvėris. Taip ir padariau.

Namuose Harietos neradau. Sutikau ją vaikštinėjant po teritoriją. Buvo malonu, jog ji pagaliau bendrauja su klanu. Juolab, kai ji yra šio klano luna. Harieta šypsojosi, juokėsi. Buvo visiškai atsipalaidavusi. Man priėjus ji nusišypsojo. Krūtinėje pasidarė gera, kai supratau jog jos šypsena skirta tik man.

- Harieta, norėčiau su tavimi pasikalbėti, - pasakiau. – Akis į akį.

Aplink mus stovėję žmones išsiskirstė. Mergiotės šypsena dingo. Išsitiesė ir buvo pasiruošusi mano puolimui.

- Eikime link įlankos, - pasakiau ir pamojau jai eiti pirmai.

Harieta nepatikliai mane nužvelgė, bet visgi patraukė link įlankos. Kurį laiką tylėjome.

- Aš norėjau šio to tavęs paklausti, - pradėjau ir nutilau.

Reikėjo susikaupti.

- Pirmyn , - paragino Harieta. – Klausk.

Atsikrenkščiau.

- Aš tikrai nemaniau, jog gyvenime man taip pasiseks. Visada maniau, jog būsiu vienas, bet...

- Bet sutikai Sesiliją, - įgėlė man Harieta.

- Na, taip Sesilija, bet ji jau praeitis. Man labai pasisekė, jog mano klanas turi tokią stiprią luną..

- Kurią prievarta privertei tapti klano luna, - dar kartelį įgėlė Harieta. – Geriau eik iš karto prie reikalo, Hanibalai.

- Gerai, gerai. Tu kažkokia kitokia, Harieta, - pasakiau.

- Aš? – nustebusiu balsu paklausė ji atsisukdama į mane.

- Taip, tu. Labiau šypsaisi, juokauji, bendrauji su žmonėmis. Labiau atsipalaidavusi. Kodėl?

Harieta pradėjo juoktis. Garsiai, iš visos širdies. Jos juokas nuaidėjo mišku.

- Ir to norėjai manęs paklausti , - šypsodamasi pasakė ji. - Gosh, jau galvojau, kad kažkas rimčiau.

- Man tik keista iš kur tokie staigūs tavo pasikeitimai, - pasakiau gindamasis.

Harieta staigiai sustojo, atsisuko į mane.

- Palenktyniaukim , - pasakė šypsodamasi, taip nustebindama mane. – Kas greičiau nubėgs iki įlankos.

- Nesupratau, - pasakiau nustebęs.

- Nagi, Hanibalai,- paragino ji mane. – Leisiu netgi tau laimėti.

- Pfff... aš tikrai greitesnis už tave, širdele, - pasakiau.

Harieta kreivai šyptelėjo. Man mirktelėjo ir leidosi bėgti. „Kvailį, nestovėk, kaip įkaltas", šaukė Žvėris. „Vykis ją". Taip ir padariau. Leidausi Harietai iš paskos. Turiu pripažinti mergiotė buvo greita. Lengvai ir mitriai ji nardė pro medžius, kaip kokia gazelė. Žinoma, leidau jai pirmai pasiekti įlanką. Pirmą kartą kažkam leidau mane įveikti.

Harieta sustojo, užsimerkė, giliai įkvėpė. Palaidi plaukai plaikstėsi vėjyje laisvai ir nevaržomai. Tegalėjau stovėti šalia jos ir ja grožėtis. Mergiotė staigiai atsimerkė ir atsisuko į mane.

- Tikrai ne tokio gyvenimo sau norėjau, - pasakė ji žvelgdama man į akis. – Bet atsitiko taip, kaip yra. Nenoriu visą likusį gyvenimą kovoti su tavimi. Tad geriausia išeitis susitaikyti su tuo, - paprastai pasakė Harieta gūžtelėdama pečiais.

Tada supratau, kokia visgi stipri buvo mano mažoji laumė. Ji buvo pasiruošusi mane priimti.

- Žinau, jog tau buvo sunku tai nuspręsti, Harieta, bet pasižadu jog nepasigailėsi, - pasakiau.

- Tikiuosi, Hanibalai, labai tikiuosi. Nes kitu atveju kentėsi tu, o ne aš, - perspėdama mane ji pasakė.

Ir jos žodžiais patikėjau. Žinojau, jog mergiotė buvo kieta ir savo žodį tesėjo. Man tik nereikia susimauti ir viskas bus gerai, pagalvojau.

- Taigi, kad jau esame dviese, - pasakiau – papasakok ką nors apie save Harieta.

Mergiotė klausiamai išlenkė antakį.

- Apie mane žinai viską, - pasakiau. – Aš apie tave nieko.

Ir Harieta papasakojo. Ėjome namo, o ji kalbėjo be perstojimo. Papasakojo viską.
:::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::
Likusią dienos dalį praleidau kabinete. Tvarkiau popierius. Bent jau bandžiau. Iš galvos vis neišėjo Harieta. Jos juokas, šypsena. Dėmesį blaškė, jog pagaliau mergiotė susitaikė su ta mintimi, jog gyvens su manimi. Turėjau neskubėti ir visko nesumauti. „Aha", pasakė Žvėris. „Kitaip neteksi kiaušinių", juokdamasis pasakė Žvėris. Šyptelėjau. „Neturiu reikalo kenkti sau ir Harietai", pasakiau. „Juolab dabar, kai viskas pasikeitė tik į gerą".

Į namus grįžau vėlai. Laikrodis rodė vidurnaktį. Vos tik koją įkėlus į namus supratau, jog kažkas buvo ne taip. Nosį užliejo saldus kvapas. Giliai įkvėpiau, kūną užliejo šiluma. Širdis pradėjo greičiau plakti. Įkvėpiau dar giliau saldaus kvapo. Visą kūną užliejo malonumas. „Tai ji", ekstazėje pasakė Žvėris. Tada ir supratau. Harieta.

Lėtai lipau į antrą aukštą. Kvapas vis stiprėjo ir stiprėjo. Sustojau ties Harietos durimis. Girdėjosi jos dejonės ir inkštimas.

- Harieta, ar galiu užeiti? - paklausiau.

Nesulaukęs atsakymo įėjau. Harieta gulėjo lovoje, susirietus į kamuoliuką. Išsidraikę plaukai, karštas kūnas ir žudantis jos kvapas. „Tvardykis", griežtai įsakė Žvėris.

Prisiartinau prie jos lovos.

- Harieta, - pasakiau ir švelniai paliečiau jos skruostą.

Nubraukiau užkritusius plaukus jau nuo veido. Mergiotė sudejavo. Tik nežinau ar iš malonumo, ar iš skausmo. Tada pakėlė į mane akis.

- Tik ne tai, - tyliai ji pasakė.

- Žinau jog tau skauda, Harieta, bet ar gali pajudėti? – paklausiau.

Mergiotė smarkiai sukando dantis ir neigiamai papurtė galvą. Nusikeikiau sau po nosimi. Žinojau, jog galiu nesusitvardyti, bet Žvėris liepė laikytis. Sulaikiau kvapą, nenorėjau užuosti nuostabaus Harietos kvapo ir nesusilaikyti. Pakėliau ją iš lovos ir nunešiau į vonią. Kartu palindome po šaltu dušu.
Smarkiai laikiau ją apsikabinęs. Harieta dejavo ir inkštė iš skausmo. Galėjau tik įsivaizduoti, kaip jai skaudėjo visą kūną.

- Velniop viską, - pasakė ji piktai pakeldama galvą ir įsisiurbdama man į lūpas.

Harieta buvo atkakli. Jau kitą minutę nutraukė nuo manęs šlapius rūbus ir nušveitė juos ant grindų. Greitai pati išsinėrė iš pižamos ir nušveitė ant grindų. Stovėjome vienas priešais kitą nuogi.
Pakėliau delną ir švelniai paliečiau jos skruostą, lūpas. Harieta užsimerkė.

- Nenoriu tavęs versti, Harieta, - tyliai jai pasakiau atitraukdamas rankas.

Harieta staigiai atsimerkė.

- Nedrįsk, - pasakė ji piktokai. – Man tavęs reikia, Hanibalai. Nedrįsk dabar manęs palikti.

Nusišypsojau savo kerinčiai laumei.

- Niekados, Harieta, - pasakiau prisitraukdamas ją arčiau. – Niekados tavęs nepaliksiu.

Harieta nusišypsojo. To užteko. Puolėme vienas į kito glėbį.