Alpha Hannibal ✔

XIX

Po ceremonijos sėdėjome svetainėje. Vienas po kito užsukdavo žmonės mus pasveikinti, bet džiaugsmo visai nejaučiau. Buvau pikta, suirzusi, pavargusi.
Norėjau pašokti ant kojų ir lėkti neatsigręždama, bet žinojau jog per vėlu. Užuot būdama laisva, esu visam gyvenimui susieta su juo. Hanibalu.

Akies krašteliu į jį pašnairavau. Jis jautėsi laisvai. Šypsojosi, juokėsi, daug kalbėjo. Suirzau dar labiau. Buvau pikta ant jo, ant viso pasaulio. Mano gyvenimas buvo pasmerktas.

Vidurnaktį Hanibalas liepė visiems išsinešdinti. Likome tik dviese. „Dabar prasidės tikras smagumas", sumurkė Ramisa. „Tikrai ne", griežtai jai pasakiau.

- Jei tikiesi, jog miegosiu su tavimi vienoje lovoje, turiu perspėti, jog labai klysti , - šaltai jam pasakiau.

Hanibalas tik nusišypsojo.

- Žinau, brangute. Tau kambarys paruoštas šalia manojo, - pasakė jis.

- Brangute? – paklausiau. – Susitarkim vieną dalyką, Hanibalai. Aš tau ne brangutė, meškutė ar dar kaip nors. Aš turiu vardą, tad ir kreipkis į mane vardu.

- Kaip sau nori, - pasakė jis.

Suirzau. Jis buvo pakilios nuotaikos, daugiau atsipalaidavęs, kai tuo metu aš buvau tikras nervų kamuolys.

- Ar žinai kaip užbaigiama ceremonija, Harieta? – paklausė Hanibalas.

Susiraukiau. Puikiai žinojau apie ką jis kalba. Hanibalas lėtai atsistojo iš savo vietos. Prisiartino prie manęs, atsiklaupė. Nykščiu perbraukė per skruostą, kaklą.

- Žinau, jog ne to troškai, Harieta, - pradėjo jis – bet galiu tave užtikrinti, jog su tavimi elgsiuosi, kaip prideda. Tu lygiavertė mano partnerė ir tikiuosi jog padėsi man.

Keista, bet nebuvo bjauru. Atvirkščiai. Man patiko jausti jo šiltus pirštus. Kūnas šaukė daugiau, bet protas liepė tučtuojau viską nutraukti. Taip ir padariau. Staigiai jį atstūmiau nuo savęs ir stryktelėjusi iš vietos garsiai pasakiau:

- Niekados, Hanibalai. To niekados nebus.

Hanibalas tik nusišypsojo.

- Pažiūrėsim ką sakysi po poros dienų, kai tave užlies karštis, - pasakė išsišiepdamas iki ausų.

Nuo tokių jo žodžių nukaitau ir kaip įmanoma greičiau moviau į savo kambarį. Šiandien jau užteko visko.
:::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::
Naktį sapnavau itin keistus sapnus. Hanibalą vaikystėje, koks jis buvo mažas ir nekaltas žmogus, dar nesugadintas pasaulio. Nuolatos besišypsantis, raudonais žandais, tikras gražuolis. Po to staiga sapnas nutrūksta ir jau regiu jį kitokį. Prakista lūpa, kraujuojančiu antakiu, nubrozdintu veidu. Jis ant kažko vis šaukė ir liepė liautis. Staiga viskas nutrūksta. Tada jį regiu ant žemės. Sunkiai sumuštas jis stojasi ir gina seserį ir motiną, tik nemačiau nuo ko. Griūna ir stojasi, griūna ir stojasi. Kitą kartą regiu jį visą kruviną. Kažkieno šaltas balsas pasakė, jog jis to nusipelnė. Pasuku galvą. Kampe stovi persigandusi Kira ir jo motina. Abi maldauja liautis. Matau, jos irgi kraujuoja. Kažkieno šaltas, kraują stingdantis juokas užpildo visą kambarį. Hanibalas pakelia galvą ir spjauna tam žmogystai į veidą. Hanibalo skausmą galėjau jausti ir aš. Tada rūkas išsisklaidė ir jį pamačiau. Tai buvo Hanibalo tėvas. Žmogysta mušęs savo vaikus, žmoną buvo jis. Šito nesitikėjau. Po to sekė vienas po kito epizodai, kuriuose Hanibalas sumušamas iki sąmonės netekimo, kruvinas, smarkiai sužalotas.

Sapnavau ir paskutinę alfos gyvenimo akimirką, kai Hanibalas neapskaičiavo savo jėgų. Gynė motiną. Alfa mirė staiga. Viskas įvyko netyčia.
Daug sapnų paaiškinantys, kodėl Hanibalas yra toks, koks dabar. Kas jį padarė tokiu monstru.