Ar tai tikrai vyksta? ×bts×jungkook×

×58×

-Mali!-atsisukau ir iš savo kabineto išlindo Hanbin.

-Hm?-pažiūrėjau į jį.

-Nežinau kaip ir kada, bet palikai savo tušinuką pas mane,-padavė man pažįstamą tušinuką su mano vardu.

-Oh, ačiū,-nusišypsojau,-draugė padovanojo prieš koledžą. Ji žino, kad visada juos pametu.

-Štai ir pametei, bet radau.

-Aha. Ji dar juokavo, kad tokiu būdu susirasiu vaikiną,-pradėjau juoktis.

-Huh. Bet neturi, ar ne?-paklausė.

-Tiesą sakant.. turiu,-nervingai šyptelėjau.

-Oohhhh,-jis pasikasė kaklą.

-Bet juk mes galim būti draugai?-švelniai suėmiau jo ranką virš alkūnės.

-Na.. taip,-šyptelėjo.

-At--,-buvau pertraukta kažkieno rankos ant savo liemens.

-Tu turbūt Hanbin?

Pažiūrėjau į staigiai atsiradusį vaikiną šalia manęs.

-Taip,-Hanbin atsikosėjo,-ar turėčiau tave pažinoti?

-Aš jos vaikinas,-atrėžė. Iš gėdos užsidengiau veidą su viena ranka.

-Jungkook,-rimtai pasakiau atsisukusi į jį, o jis tik nekaltai šyptelėjo.

-Atsiprašau už jo nemandagumą,-pasakiau Hanbin.

-Viskas gerai,-linktelėjo,-jau eisiu, iki.
Hanbin įėjo į savo kabinetą ir uždarė duris.

-Iš kur tu čia atsiradai?!

-Atvažiavau,-pavartė akis.

-Nevartyk akių! Išvis, 'aš jos vaikinas',-pasivaipiau,-mandagiau nemoki?

-O ką man reikėjo sakyti? Sveikas, aha, toliau flirtuok su mano mergina! Juk tai gerai!-jis kalbėjo pakeltu balsu.

-Atsimeni ką sakiau apie pavydą?-uždėjau pirštą jam ant lūpų.

-Taip,-suniurnėjo ir paėmė mane už rankų.

-Rimtai, ką tu čia veiki?

-Pasakojau studentams apie kompaniją. Galvojau būsi ten, bet matyt ne ta grupė.

-Ai. Jimin pravedė mums paskaitą.. Kalbėjausi.. su juo,-suspaudžiau lūpas.

-Tikrai? Ką jis sakė?

-Nieko svarbaus. Tik pasisveikino ir taip persimetėm keliais žodžiais..

-Mm,-Jk perbraukė man per plaukus,-gerai,-nusišypsojo.

-Dabar viskas gerai. Jau galim važiuoti?

-Pirma bučinuką,-jis atkišo lūpas.

-Mes esame mokymosi įstaigoje,-iškišau liežuvį,-važiuojam iš čia.

-O ką veiksim?-jis paklausė.

-Pagalvosim,-pakilnojau antakius ir išsitempiau jį iš pastato.

*************
Atėjo pavasaris. Lauke žydi begalės gėlių, saulė vis dažniau kaitina skruostus. Deja tos gėlės manęs nedžiugina ir saulė lyg tyčiom nenori manęs sušildyti.
Nežinau kas nutiko, bet santykiai su Jungkook atšalo. Žinau, kad jis užsiėmęs, juk jis suknistai suaugęs vyras. Jis turi darbą ir atrodo, kad nebeturi laiko man. Kuo toliau, tuo labiau jaučiuosi kaip vaikas. Nesijaučiu jam subrendusi ir pats Jungkook su manimi elgiasi nebe taip. Kartais per didelis visko apmąstymas nuveda mane į ašaras, o nuo tų ašarų jau pradeda pykinti.

Jungkook buvo išvažiavęs porai dienų į konferenciją ir nusprendžiau jį nustebinti vakariene. Viską suruošiau jo namuose ir vis laukiau.
Išgirdau kaip atsidaro lauko durys.

-Kažkas čia yra?-suriko Jungkook. Netrukus įėjo į virtuvę kur buvau aš.

-Oh,-jis susiėmė už širdies,-galvojau, kad koks vagis įsilaužė į namus.

-Aha, įsilaužė ir dar pagamino vakarienę,-priėjau prie jo ir stipriai apkabinau,-kaip sekėsi?

-Gerai. Turbūt,-jis pasilenkė ir pakštelėjo man į lūpas.

-Išalkęs?

-Ahaaa.

Abu pavalgėme ir toliau šnekėjomės. Po kiek laiko Jk nuėjo žiūrėti tv, o aš likau sutvarkyti virtuvės. Viską baigusi, atsisėdau šalia Jungkook ir apsikabinusi stebėjau tv ekraną.
Vėliau gulėjau jam ant kelių ir šnekėjom apie viską. Jis vis man atrodo išsiblaškęs. Gal jis tik stresuotas dėl darbo?

-Viskas gerai?-žiūrėjau į jo veidą, truputį palinkusį virš manojo.

-Mhm,-silpnai šyptelėjo.

Pasikėliau iš vietos ir atsisėdau jam ant kelių. Prisispaudžiau arčiau ir pabučiavau.

-Woah,-Jk nusijuokė atsitraukęs.

-Man trūksta meilės,-patempiau lūpą ir apkabinau jį per kaklą.

-Ane?

-Mhm.

-Ir ko nori?

-Hm. Nežinau..,-užkišau rankas jam už marškinėlių.

Jis sukikeno ir sujungė mūsų lūpas.

-Čia ar į mano kambarį?

-Kur nori,-atsakiau ir greitai paėmęs mane ant rankų, pradėjo eiti į viršų.

*********
Buvo gera, bet.. ne taip. Kažkas tarp mūsų ne taip.

-Jungkook,-atsisėdau lovoje, prisidengdama krūtinę antklode,-kas vyksta?

-Ką turi omeny?-jis susiraukė.

-Kas vyksta tarp mūsų? Ar tu manęs nebemyli?

-Ką? Žinoma, kad myliu. Kodėl taip galvoji?

-Tu,-žvilgtelėjau pro langą ir saulė po truputį slėpėsi už aukštų pastatų,-atrodo, kad viską su manimi darai lyg iš reikalo. Atrodo, kad darbą myli labiau nei mane.

-Ne. Darbas tikrai nėra svarbesnis už tave,-Jk atsisėdo prieš mane ir suėmė ranką.

-Ką slepi?-žiūrėjau į mūsų rankas.

-Nieko neslėpiu. Aš tiesiog labai užsiėmęs pastaruoju metu.. Atsiprašau, kad neduodu tau tiek daug dėmesio kaip seniau..

-Bet ką padaryti, kad viskas būtų kaip seniau? Aš jaučiuosi tokia prislėgta. Nesijaučiu gerai. Kartais jaučiuosi tokia nereikalinga..,-truputį susigraudinau.

-Atsiprašau. Visas tas darbas. Tėtis. Ugh,-Jk žandikaulis įsitempė.

-Kas su tėčiu?

-Sunku pasakyti.. Jis.. Jis tik gadina viską. Bet turiu kažkaip viską pagerinti..

-Apie ką tu kalbi?-susiraukiau nesupratusi.

-Mali.. Atleisk.. Nenoriu tavęs ir toliau skaudinti. Dabar žinau kaip jautiesi, žinai, kad ne viskas gerai. Atsiprašau. Bet..,-jis sustojo ir giliai įkvėpė oro. Vis bandė kažką pasakyti, bet pro jo atvirą burną jokie žodžiai neišėjo.

-Kas?

-Mums reikia padaryti pertrauką..,-Jungkook veidas surimtėjo ir su ašaromis akyse žiūrėjo pro langą.

^^^^^^^^^^^^^^^^^^^^^^^^^^^^^^^
😐😐😐
V&C