𝗪𝗛𝗔𝗧 𝗜𝗙? » 𝒉𝒔 | ✔︎

35. | Marškiniai ir Diržas

H a r i s

KAI grįžtame į viešbutį, palydžiu Šarlotę iki kambario. Pakeliui mes šnekam apie dalykus, kurie lyg rūpi, lyg ir ne - galop tik vienas kito juoką provokuojam. Ir šitokie pro kambario duris abu įvirstam. Žingsniais pasprunkam nuo nakties, kuri mus gatvėje sekiojo, bet dar nežinome, kad peržengiam kito pavojaus slenkstį. Juokai nutyla, kai nuo pasaulio apsisiaučiame sienomis, o žvilgsniai susipynę ima žaisti su degtuko ugnimi.

- Jau vėlu, - tarsteliu.

- Žinau.

Paremiu apsunkusią galvą į kambario sieną koridoriuje. Mintys staiga sunkios sunkios. Ir kojos sunkios - smenga į prieangio kilimą, o aš smengu į ją. Galiu ištiesti ranką ir atsidurt kitapus slenksčio, nes vėlu. Bet neatsiduriu. Šarlotės akys dega ir aš pranykstu tame degime.

- Turbūt jau eisiu, - balsas lyg svetimas, kai meluoju sakydamas "eisiu".

Bet vis dėlto siekiu rankenos, siekiu durų anapus, kad vėl jos žvilgsnyje nelikčiau įžūlus. Nors kūnai pasako viską. Net per daug. Ir mes žinom, ko neverčiam į žodžius. Ji žino, ką stengiuosi palikt išėjęs.

Bet staiga mūsų scenarijus apsiverčia kūlversčiu. Šarlotė stoja skersai kelio, sugriebus timpteli mane už rankos - stovim akis į akį, veidas į veidą. Gatvės leitmotyvas kaip veidrodis suspingsi sąmonėj, nes aš remiu jos kūną prie sienos. Pats vedamas traukos smengu į sieną per ją.

Jos žvilgsnis nuogas - beprotiška mintis mane apninka, tartum ji per žvilgsnio prizmę į mane skverbtųs. Ir ryšys nenutrūksta, net kai pastumia mane atgal per vieną žingsnį; netrūksta, net kai klaupiasi ant kelių.

Mano širdis užsmaugia gerklę, kai parklumpa. Ir žiūri tomis plačiai aprėpiančiomis akimis. Tai ta ištįsusi sekundė, kai aš suvokiu, kas mumyse gražiausia - žodžiais nieko taip ir nepavertę, mes suprantame, kas dedasi.

Šarlotė pasiekia mano liemenį, suima kelnių diržą. Sagtis sutraška ir aš kartu su ja imu virpėti lyg medžio šaka vėjuotą naktį. Emocijos užplūsta sąmojį. Lyg prieštaraučiau, sugriebiu Šarlotės riešą. Keliams netvardomai linkstant, tupiuosi priešais ją.

- Ką darai? - paklausęs išsigąstu savęs - balsas užkimęs, lyg stygos sirgtų. Lo akys didelės - nesu tokių regėjęs.

- Aš tau sakiau, kas bus, kai atsirakins penkiasdešimta spyna.

- Paprastai tu mėgsti metaforas, - stipriau sugniaužiu jos riešą. Dar stipriau. - Maniau, kad tai - metafora. Maniau, kad lauki, kol išeisiu.

- Nemanei, - ji paneigia ramiai. Užtikrintai. Juk žino, kad nemaniau. - Žinai, kad nelaukiau.

- Tai turėčiau pasilikti?

- Jeigu išeisi man klūpant ant kelių, daugiau nebesugrįši. Per didelis pažeminimas, - ji taip ramiai išdėsto, kad nebesuprantu, ar tik tingiai juokauja, ar nori, kad rimtai priimčiau kiekvieną žodį. Todėl žvelgiu į ją ilgai, tą riešą gniauždamas vis stipriau. Ar ji nejaučia tos jėgos? - Tai išeisi?

- Ne, - mano neiginys staigus. Jokiu būdu. - Aš tik... nenoriu likti tas, kuris neklausė, ar viskuo, ko nori, esi tikra.

- Be reikalo jaudiniesi, Hari, - jai nė motais, kad vieną ranką gniaužiu tariamai protestuodamas. Kita atsiduria ten, kur buvo pirmoji. Šarlotė įsikimba diržo. - Aš ne Sidnė - niekada nesimylėčiau su vyru tuščiai. Ką manai apie tokias senamadiškas pažiūras?

- Manau, kad jau nebegalvoju blaiviai, - prisipažįstu be užuolankų. Visas spiečiuosi į jautriausią emocinį sūkurį pilvo apačioje. Todėl panūdu skubinti tvankią vakaro istoriją - stojuosi ant kojų. Sučiupęs Lo rankas, keliu ją iš paskos, tačiau ši taip ir pasilieka. Pirštai grįžta prie kelnių diržo. Grįžta ir šaltkrėtis. Jo vedinas imu ieškoti ramsčio ant sienos. - Galbūt aš išprotėjau, bet tu moki liesti mano diržą.