𝗪𝗛𝗔𝗧 𝗜𝗙? » 𝒉𝒔 | ✔︎

8. | Lėkštas Sutapimas

H a r i s

- DĖL Dievo, Hari! Kodėl tu ją išvis bučiavai? Tau ką, neužteko romano su Sidne? - Džo tiesiog įpykęs. Širsta greičiau, nei sekundės lekia paskui jį.

- Tik nebandyk dabar prikišinėti Sidnės. Tai visai ne tas pats!

- O kuo šitos dvi istorijos skiriasi?!

Pagautas agresyvaus tardymo, pats paklystu savuose žodžiuose. Jų tiesiog pritrūksta ir visai visai staiga.

Sėduosi prie šlamštu apkrauto studijos stalo, tiesiai priešais Džo. Delnus paslepiu išsitaršiusiuose plaukuose. Pats norėčiau kur nors save paslėpti, bet nuo ko? Dar nežinau, kas verčia slėptuvės ieškotis.

- Nežinau, bet tai tikrai ne tas pats, - galiausiai atsakau. Lengviau nepasijuntu.

- Žinai? Turėtum padaryt išvadas ir nustot gerti, nes paskui pridirbi šūdo, kurį turi kuopt visi aplinkui.

- Kieno mintis buvo trenktis į tą klubą, Džo? - perveriu jį žvilgsniu. - Ne tavo?!

- Nori pasakyt, aš atsakingas už tavo protinį nestabilumą? - palikęs stalą stojasi priešais, tarsi norėtų, kad pasipiktinimą išvysčiau visu jo kūnu sruvenant. - Ar esu atsakingas už tavo užgaidas kelnėse? Tu kaltini mane, kad nuvežiau mus į klubą, nes privalėjau žinoti, kad ten, lyg tyčia, pasipainios tavo pagunda?

- Aš tavęs nekaltinu, jei ruošiesi prieš mane vaidinti auką, - akys verčiasi į lubas. Jaučiu panieką. Kuriam iš mūsų? - Ir man nereikia tavo moralų, supratai? Tu nelaikysi manęs alkoholiku, kai pats, kai užplaukia psichozė, gali šniot savaitėm!

- Nemink ant svetimų žaizdų, seniuk, - jis tiesia į mane pirštą. - Pirmiau susisiūk saviškes ir Sidnę tame tarpe.

- Eik tu šikt su savo Sidne, supratai?! - manyje įsijungia mygtukas - aš jau už kontrolės ribų. Bet tai dar sugebu suprasti. Dar bandau dantį užkalbėti. - Aš buvau išgėręs, bet negirtas, Džo. Puikiai supratau, ką dariau!

- Tai dar blogiau! - skėsteli rankomis. - Tada tu visiškas bukaprotis. Supratai ir vis tiek darei!

- O kodėl tau taip skauda, ką? - rankos pačios neriasi man ant krūtinės. Didybės savyje atsikratyti negaliu. Atsilošiu kėdėje, Džo žvilgsniu linčiuodamas. - Atrodo, kraustaisi iš proto labiau nei aš. Taip įsijautei į mano problemą?

- Tavo problemą? - plečia akis. - Į šituos savo asmeniškumus tu veli visą prakeiktą grupę! Kiek kartų tau tai galima kartot?! Neužteko Sidnės, su kuria vos žaizdas užglaistei?

- Vėl tu apie tą Sidnę!

- Jeigu galvoji, kad viskas čia taip gražu ir taip gerai, tai ko tada verkšleni? - rūstus jo tonas nesiliauja kamantinėti. - Galvojau, kad šiandien per repeticiją ji tave nužudys. Manai, mes norim studijoje tokios įtampos? Laikai mus kiekvieno savo bučinuko įkaitais?

- Gerai, Džo. Aš susimoviau! Ir atsiprašau, kad laikau jus įkaitais. Apskritai, daugiau su nė vienu iš jūsų asmeniškumais nesidalinsiu. Neduok Dieve, jus visus įtrauksiu!

- Ataušk, - jis duoda man įsakymą, nors pats iš sykio save tvardyt ima. Pastangas vienas kitame regime abu. - Viską galima išspręsti ir nesiplėšant į gabalus.

- Nėra čia ką spręsti, - pats sau prunkšteliu. - Kažkokia šizofreniška situacija - lyg ir nieko neįvyko, bet įvyko.

- Bandei su ja kalbėtis?

- O turiu bent galimybę? - tenoriu tik šieptis, bet ne iš linksmumo. - Po repeticijos ji nėrė per duris, lyg čia kvėpuot negalėtų. Net žiūrėt į mane negali.

- Tada paskambink jai. Susitarkit.

- Susitarkit... - nutęsiu, lyg nuosprendis jau parašytas būtų. - Nežinau, kas man užėjo. Tarp mūsų viskas buvo taip gerai. Nuo pirmų repeticijų radom bendrą kalbą. Kažkaip suėjom, žinai? O dabar ir stovės tas sušiktas baras tarp mūsų bendro darbo.

- Pasimirš, - Džo numoja ranka, nors abejingas dar neatrodo. - Anksčiau ar vėliau pasimirš, bet kol kas juodą dėmę tikrai turėsi. Net, kai pykčiai atsileis.

Palieku permąstyti žodį po žodžio, sakinį po sakinio. Viskas sluoksniais gulasi tartum juodžiausios šmėklos. Kodėl man šitaip rūpi?

Galiausiai Džo susirenka nuo stalo daiktus. Šįkart jo žvilgsnis galutinis. - Turiu nulėkt pas seserį. Prašė, kad užsukčiau. Seniai matėmės, labai nori susitikt.

- Gerai, kai turi bent kažką artimo, - liūdnai šiepiuos, nors šito amžinai vengiu. Šįsyk nuoskauda prasprūsta kaip kulka, kurios nesulaikysi. Džo netgi dabar įžvelgia daugiau už nuoskaudos fasadą. Jis žino mano praeitį.

- Turi mus su Polu. Mes - šeima, - jo ranka petį priliečia. Norėčiau padėkot, bet negaliu, nes jis meluoja. Nejaučia, kad meluoja.

- Tu važiuok, o aš kaip nors. Spręsiu rebusą apie Šarlotę.

- Nesinervink. Abu buvot išgėrę, greitai viskas pasimirš. Tiesiog dirbam toliau ir viskas susitvarkys.

- O tu perduok seseriai nuo manęs linkėjimų, - šyptelėjęs žvilgteliu per petį.

Pamojuoju Džo, išlydžiu jį žvilgsniu. Ilgai netrunka, kol ir pats studiją palieku. Išsliuogiu laukan, tartum nuovargio nusemtas būčiau. Patraukiu gatve, ji vingiuoja kaip ir atkarpos iš tos nakties.

Parduotuvės slenka, plaukia ir gatvės stulpai, o aš, atrodo, vietoj stoviu. Stūkso avietinės lūpos tarsi stulpas. Aš klausiu savęs, kodėl taip svarbu, kad stulpas išliktų? Kodėl man taip reikšminga?

Mes abu buvom išgėrę ir greitai viskas pasimirš, - šitaip sako Džo ir jis teisus. Teisingesnio šioje situacijoje už jį nėra.

Tačiau yra dar vienas dalykas. Galbūt jis vis dėlto teisiausias - nenoriu, kad imtų ir pasimirštų. Tik šito kol kas dar nežinau.

Visas mano gyvenimas buvo vienas didelis nesusipratimas: sunkūs paauglystės metai, kvailas priešinimasis mokykloje ir mėginimas laužyti mano ego žeidusius stereotipus. Netikri draugai, smulkios išdavystės, toksiški santykiai. Vėliau ir mano maišto pasekmės. Tokios jos niekada nenusiplauna, lieka ant kūno kaip randas.

Mano gyvenimo būdas buvo lyg tas neprotingai drąsus karys, kuris priešinosi tam klaikiam gyvenimo etapui. Buvau užsigrūdinęs, tik paviršutiniškais jausmais besidangstantis žmogus. Ieškojau tuščių nuotykių, o iš tos tuštybės tikėjausi susikurti laimės iliuziją.

Mano mintis sujaukė Sidnė. Šokiravo krūtinėje giliai užgniaužtas žinojimas, kad mūsų niekas nesiejo. Mes esame draugai, bet nuoširdžios draugystės tarp mūsų nerasi nė su žiburiu. Ji buvo mano būtinybė, nes seksas viso labo ir yra tik būtinybė; meilės sąlyga, nuotykių sąlyga, kūno sąlyga.

Aš išlipau iš toksiškų santykių, bet įtilpti į gyvenimo rėmus tiesiog nesugebu. Neatskiriu tikrumo nuo melo ir būtinybės.

Jau kurį laiką beprasmiškai vaikštinėju gatve, kurioje prieš porą dienų netikėtai sutikau Šarlotę. Suku ratus netoli tos kavinės, kurioje ją pamačiau. Kažkas galvoje įkalbinėja užsukti vidun, bent akį užmesti, nes galbūt čionai ją vėl išvysiu. Naivi pasąmonė šaukiasi lėkšto sutapimo. Ir aš patraukiu prie durų.

Mane apgaubia šviežių kavos pupelių kvapas. Užsisakau vieną puodelį, nors mėgstamas kvapas šįkart nesuvilioja. Tiesiog įpročiai šneka manyje, kol akys narsto jaukų kampą. Beveik visi staliukai čia laisvi: žmonių šią ramią popietę beveik nematyti. Tik vienas, kiek atokesnis kampas prie lango yra užimtas merginos rudais plaukais.

Atplaukia lėkštas sutapimas. Aš plaukiu į jį, vėliau - į ją.