𝗪𝗛𝗔𝗧 𝗜𝗙? » 𝒉𝒔 | ✔︎

18. | Savižudė

H a r i s

PRABUNDU vidurnaktį. Kambarys juodas tartum aklas būtų. Jis užkrečia liga ir aklas tampu aš - tamsoje lyg bekūnė emocija tvyrau. Tyla apgaubusi namus ir sienas, net grindis. Visi čia miega kaip užmušti. Tik aš vienintelis nutaikęs aklą žvilgsnį į lubas. Net ten naktis neregimus piešinius raižo. Ji vaikšto visur.

Kurį laiką neramiai pasivartau svetainės sofoje. Gulėti čia nepatogu. Atrodo, seno baldo spyruoklės susmigs į odą ir pervers plautį, vieną arba kitą. Tad vis atodūsius skausmingus leidžiu. Vėliau iš guolio išsiridenu. Dar vėliau žvilgteliu į telefoną:

3.10

Akys apkvaitusios, tačiau ryški ekrano šviesa jas svaigina dar labiau. Apsiašarojęs šveičiu tą daiktą kuo toliau, kažkur atgal patalus. Tada prisėlinu prie lango.

Skverbiuosi pro storas užuolaidas ir nužvelgiu terasą: lauke tarytum regiu nebylią naktį sukant ratus pievoje, o ši juoda. Tik lauko durų žiburėlis spirga kaip žarija. Žvilgteliu į lieptą, siekiantį horizonto. Tenai palei kraštą šmėsčioja figūra ir aš įsižiūriu atidžiau: Šarlotė.

Nustembu, bet nuo lango nesitraukiu. Tik mirkteliu kartą, du, nes pirmiau dar abejoju, ar tik nesivaidena.

Tačiau minutė nespėja praskrieti - ją pralenkia rūbai, krentantys Šarlotei nuo kūno. Palieka tik apatiniai, bet ant liepto nelieka jos pačios - šokteli į ežerą. Ir dingsta tamsoje. Blaivas suvokimas vėluoja sekti paskui įvykius, tačiau su besipinančiomis kojomis įšoku į džinsus. Į lauką bėgu plika krūtine.

- Šarlote! Ei!

Bene paknopstomis nusigaunu iki liepto. Su baime ar azartu skenuoju ežero lopinius tartum pavienes detales?

Šarlotės niekur nematyti.

- Kvaiša! - šaukiu. - Dabar penkiolika laipsnių!

Dairausi aplink, dantis vis aršiau smeigiu sau į lūpas, bet, ko stoviu, nežinau. Ar galvoju, ką daryti? Ar laukiu ženklo? Atomazgos? Kokia ji?

Tyla skrodžia ausis, galvą. Bet Šarlotė staigiau už kulką praskrodžia ežerą. Ji išnyra iš vandens, šis pakyla purslais į padangę ir blizga. Blizga, kol užgęsta. Pirmiau oru neria gilus Šarlotės kvėptelėjimas, vėliau sklinda alsavimas. Girdžiu joje šaltį. Girdžiu ežerą ir sąstingį, kuris jos kūną akmeniu verčia.

Ji ima irtis artyn liepto, bet jos žvilgsnio nerandu. Tik vėliau ji netyčiom išvysta mane čia stūksantį, lyg stabo ištiktą. Klykteli, kad net pašoku.

- Viešpatie! Ką čia veiki?!

- Tau viskas gerai? - norėčiau rėkti nemažiau nei ji, bet susilaikau. Atsitupiu palei liepto krašto, suneriu delnus, rankas ant kelių pakabindamas. Ir žvelgiu į ją. Tegul mato, kad šiąnakt regiu joje kvailę. Prakeiktą kvailę. - Ežeras įšalęs gal jau porą savaičių. Dabar penkiolika laipsnių. Gal mažiau. Tu savižudė?

- Tu paranoikas, - šįkart ir ji nurimsta, tik pašaipios grimasos vis nerimsta tame mėlynam veide.

Kurį laiką nieko nesakau. Nesugalvoju. Galbūt ir ji nesugalvoja, nes tyli. Gal išvis negalvoja, tik iriasi prie liepto. Netrukus tiesia prie krašto rankas. Įsikimba, aptaškydama mano basas pėdas. Nusipurtau nuo kelių lašiukų. Kaip iškenčia ji?

- Šarlote, tu mėlyna! - aš šūkteliu, bet jau nebelieku kaip amo netekęs. Tiesiu į ją rankas, jau ketinu sugriebti už dilbių, bet ši, lyg erzintų, atsispiria ir nuslenka paviršiumi tolyn.