𝗪𝗛𝗔𝗧 𝗜𝗙? » 𝒉𝒔 | ✔︎

30. | Rizikos Faktorius

H a r i s

ŽVILGTELIU į telefono ekraną:

21:40

Šiandien repeticiją Antibuose baigėme stebėtinai vėlai. Dabar aš apskaičiuoju, kad studijoje praleidome tris valandas ir netgi ryškių pertraukų nedarėme. Kartais savęs klausiu, ką tiek laiko veikiame, lyg diena iš dienos būčiau apsvaigęs, lyg nutirpęs nuo realių pasaulio valandų. Bet vis dėlto išsprendžiu klausimus sau primindamas, kad studijoje bandom įrašyti antrąjį albumą - šitai ryja mūsų laiką.

Privažiavęs prie mūsų viešbučio, kaip ir pirmą sykį Nicoje, Tomas mudu su Šarlote išleidžia prie pat įėjimo. Mintyse ironizuoju, kad net šįkart esam apgyvendinti kartu - gretimuose aštunto aukšto kambariuose. Aš skylu į dalis ir dvi iš jų nesutaria: pirmoji pyksta, kad šitaip mirtinai susipykę mes vis viena esam priversti dalintis artumu. Tačiau kita - prie visko puikiai prisitaiko.

Pastarosiomis dienomis vidumi esu per daug atšalęs, kad varginčiausi į šią kvailą situaciją kaip nors reaguoti. Aš lyg apatiškas, tartum nykčiau letargijoje - galų gale esu atbukęs, nes joks pasirinkimas man jau nebeatrodo kaip pasirinkimas.

Išlipę iš Tomo visureigio tylėdami patraukiame į vidų. Šiandien, nors ir vėlu, tačiau stebėtinai šilta, ramu. Lauke vėjas nevaikšto, o jūra nutilus - ošimas nebylus. Tačiau maloniais virpesiais pasidžiaugti nespėju: įslenku į niūrų viešbučio fojė - slogios emocijos ir vėl apgobia kūną.

Šalia žingsniuojanti Šarlotė tartum kalbos dovaną praradus. Lyg visi žodžiai, lyg visi resursai būtų taip ir pasilikę už tų durų, kurias trenkė lemtingo konflikto kulminacijoje. Ir aš nesipriešinu scenarijaus eigai. Jei ji nori tylėti - tylėsiu ir aš.

Įlipame į liftą. Šis pasirodo itin mažas, mūsų išsiplėtusiems pasauliams per ankštas. Ir jis slegia mudu tarsi du benamius, viens kito slapčia ieškančius. Bet mes vaidiname. Vaidinsim, iki kol visi principai ims gerkle veržtis šleikštulio banga.

Kol kas tik traukiamės šalin. Šarlotė - prie lifto durų, aš - nugara sulindęs į veidrodžio stiklą, kad tik daugiau atstumo mums sukurti. Bet kuris kurio vengia aistringiau?

- Tai kiek laiko nusprendei su manim nesikalbėti? Savaitę ar mėnesį? - aš pabandau laimę, nors ir nedrąsiai - į Šarlotę net akies krašteliu nežvelgiu. Tik balsą apatišką nutaikau.

- O turi pageidavimų? - ji nusiteikusi kandžiai. Nesistebiu. - Kalbuosi tiek, kiek reikia, nes toliau veltis mums tiesiog nepavyksta - reziumuoju iš praktinės pusės.

- Oho, kokia tu išdidi.

- Atstok, Hari. Nesiruošiu su tavim aiškintis susmirdusiam viešbučio lifte.

- O tau neatrodo, kad reikėtų išsiaiškinti?

- Nematau reikalo.

- Patikėčiau, jei žinočiau, kad esu tau tuščia vieta, Lo. O dabar tu tiesiog meluoji.

Ramiai. Stebėtinai ramiai jai atsakau. Pagaliau liftas pasiekia reikiamą aukštą. Mintyse dar spėju šią šlykščią vietą prakeikti: kvailys Tomas įgrūdo mus į seną, Dievo užmirštą lindynę su vos veikiančiu liftu ir apkiautusiu koridoriumi.

- Kaip gerai tu viską žinai, - sarkastiškai nusivaipo.

- O tu pasakyk, kad nežinau, - atkertu neleisdamas jai laimėti. Neleisiu.

Raktu iš lėto, lyg sąmoningai tempčiau laiką, suku kambario durų spyną. Lygiai tą patį greta daro ir Šarlotė. Mudu - vienas kito veidrodžiai. Sekundė įtempta tarsi styga ir jos aštrumas rėžia plaučius - to ir neapkenčiu. Traukiuosi nuo durų, šias tik atrakinęs.

- Klausyk, Šarlote, kodėl tu taip elgiesi? - dabar ji atsigręžia.

Siekusi durų, jų taip ir neatidaro - pasilieka prieblandoje drauge su manimi. Koridorius tampa mūsų.

- Kas tau nepatinka?

- Man nepatinka, kad tu apsimetinėji nepažįstama teta, kuri ignoruoja savo kambarioką.

- Kai tavęs neignoravau, tu irgi buvai nepatenkintas. Apsispręsk, ko nori.

- Noriu, kad man atleistum.

- Atleisčiau? - dėbteli, bet dirbtinai. - Jei tu toks sunerimęs, dėl visko tau seniai atleista.

Ir sukasi atgal prie kambario. Aš išsigąstu, kad antrą sykį liksiu vienas, o ji trenks durimis ir viskas liks neišsakyta. Todėl stabdau ją balsu. Bandau užkirsti kelią bet kuo, kas ant liežuvio.

- Nebėk nuo savęs, Lo.

- Nejuokink, - ji tik pašiepia. - Bandai pasakyti kažką nuvalkiotai gilaus?

- Ne, - tariu. - Tik noriu, kad nebėgtum nuo savęs. Viskas, ką jauti, yra gerai.

- O tai, kad dabar jaučiu tau šleikštulį, irgi - gerai?

- Gal ir gerai, - gūžteliu. - Po šleikštulio visada ateina švelnios akimirkos.

- Ką tu supranti? Manai, žinai, kaip aš jaučiuosi? - ji juokiasi, bet taip liūdnai, lyg kas prislėgę būtų. O man ima skaudėti. Galva sukasi nuo mūsų vingių. Kur, po velnių, mes plaukiam?

Sunkiai atsidūstu. Metu žvilgsnį žemėn, kažkur po kojomis. Tyla mus gaubia lyg apsiaustas, tamsus koridoriaus kilimas skverbiasi man į akis. Ir Šarlotės žvilgsnį jaučiu. Šio nejausti neįmanoma - aštrus aštrus. Veria kiaurai.

- Tikrai man neatleidi? - pakeliu akis viltingai. - Už ką? Aš nesijaučiu kaltas, Lo. Paaiškink, už ką.

- Tas kvailas konfliktas seniai pasimiršęs, Hari, - kokia ji šalta, kokia apatiška. - Aš tiesiog supratau, kad noriu erdvės. Mūsų chemija mane dusina. Ir tu dusini.

- Ir tai viskas, ką tu moki? - vėl sarkazmo kaip ginklo prieš jos kandumą griebiuosi. Ji nėra nuoširdi ir šito jai neatleisiu, net jei tai jai nerūpės. - Sugebi tik išdidžiai pasišaipyti ir vėl sulįsti į tą prakeiktą apsaugos kiautą? Nenori tiesiog pagyventi? Gal tu ir kvėpuot bijai? Nes tavęs niekas nedusina, Lo. Nebent pati bijai kvėpuoti.

- Laikyk mane baile. Manai, man labai duria?

- Žinai, ką? Man labai gaila, kad tu tokia, - mano žvilgsnis nusivylęs. Ar ji pajunta? - Aš noriu tau gero, nes esi man svarbi ne kaip kūnas, ne kaip objektas, o kaip žmogus, Lo. Todėl man pikta, kad nesugebi per save perlipti. Tu bijai rizikuoti, bet jeigu pati sau neprileidi tiesos, turiu tave nuvilti: gyvenimas yra deganti rizika. Kaip tiksinti bomba. Tu kasdien esi tame rizikos faktoriuje ir niekada iš jo neišlipsi. Rizikuoti anksčiau ar vėliau privalėsi, nes to bus pareikalauta.

Jos rudos akys iš lėto sklendžia į mane, palikdamos žymes. Jos veidas sumišęs, vėl neįskaitomas, skruostai išpilti kaip vyšnios - raudoni raudoni. Koridorius - tylos apkaustuose; aš įsiklausau į savo širdį, bildančią po krūtine. Prarandu kvapą, kad dar keliems žodžiams vietos atsirastų.

- Galbūt aš tau per silpnas, kad rizikuot norėtum būtent su manim. Nežinau, kieno tai kaltė, Lo. Bet man jau net nebesvarbu, ar su manim, ar su kuo nors kitu - kad tik tu rizikuotum. Su bet kuo, kuriuo pasitikėsi.

Ir žodžiai be galo nuoširdūs - nė vienas nesuvaidintas. Ir tas liūdesys, iš manęs plaukiantis, nesuvaidintas. Aš nusivylęs neišsipildžiusiomis svajonėmis. Nuliūdęs dėl sapno, kuriame norėjau likti amžinai, bet netikėtai pabudau ir daugiau į jį nebegrįžtu.

Tas sapnas lyg prisiminimas stovi prieš mane; taip arti, bet tuo pačiu ir taip toli, lyg šviesmečiais nutolęs būtų.

Leidžiu Šarlotei nuo manęs nutolti dar labiau. Pažvelgiu, kol dar stovim, ir galiausiai išeinu pirmas. Pats pranykstu už kambario durų, o ją palieku koridoriaus tamsoj. Per daug nesijaudinu: vienatvė yra jos namai - tikrai neprapuls.