𝗪𝗛𝗔𝗧 𝗜𝗙? » 𝒉𝒔 | ✔︎

15. | Įžeidimas

H a r i s

UŽ lango saulė bunda blyksniais. Jie skrodžia užuolaidas, slenka kilimu, kol šmurkšteli į lovos patalus. Jie šoka man ant krūtinės - čia apsistoja ir vis blyksčioja, kol man nuo sąmonės prietema nuplaukia. Pramerkiu akis į lubas; ten aš apsistoju (arba jos mane pasiglemžia) ir guliu lyg ko laukdamas. Manyje važiuoja vizijų traukiniai; tenai įlipusi vakar diena, vakar vakaras, mizanscena svetainėje. Kai bėgiai sucypia, pajuntu stiprų norą parūkyti.

Nustembu. Cigaretės ir aš niekada nebuvom artimi draugai, tad ir suktinę prisidegdavau itin retomis progomis. Bet šįryt kažkas kitaip. Prisiminimai stovi dūmais, jų traukinys ant bėgių stoja dūmais. Aš budinuosi dūmais.

Išsiridenu iš lovos ir tiesiai į naktinio staliuko stalčių nusitaikau. Čia tiems ypatingiems atvejams laikau rūkalų atsargas, kurios vis niekaip neišsenka. Susigraibstau žiebtuvėlį, iškuičiu ir porą pavienių cigarečių, kurios, slapukės, buvo nusiridenę net po stora dainų tekstų užrašine.

Esu drąsus, nes vien su apatiniais išdrįstu balkonan leistis. Bet pakanka vos duris praverti - kūną nulinčiuoja rytiniai šiurpai. Nesmagiai nusipurtęs siekiu ant lovos krašto tysančio pledo - šiuo apsisiaučiu pečius ir šįkart žingsniai dar drąsesni.

Prisėdęs ant grindinio, vos į kampą įsirangau. Balkonas ankštas - sunku įsitekti, bet vargais negalais išsilankstau pagal reikalavimus: basas pėdas įremiu į balkono turėklus ir, kol nuotirpis kojų nesuėmė, skubu prie rūkalų. Tačiau vėjas pūsteri stipriau - ne tik pastato plaukus piestu, bet ir su ugnimi pažaist sumano. Butano liepsna kovoja su stichija, siekia cigaretės galo, kol galop pasiekia.

Nuobodžiaujantis vėjas traukiasi į šalį.

Plaučiai nutroškę - glemžia į save degimą; iš pradžių šis nemalonus - kartumas toks intensyvus, kad srūva per smegenis. Apsvaigsta galva. Ją aš atremiu į grublėtą balkono sieną, tartum blaivios prošvaistės vėl trokščiau. Tačiau sulaukiu to paties bėgių cypimo; prisiminimų traukinys ima riedėti, dūmais apėjęs. Šarlotė stovi akyse. Jos žvilgsnis pėdsaku pavirsta, bet žodžiai tartum mitas. Mūsų pokalbis - mitas. Mes, jautrūs - mitas. Staiga man antausiu smogia gėda dėl kiekvieno žodžio, kurį jai girdint paverčiau tikru. Man gėda atvertos istorijos, gėda atverto savęs. Gėda patetiško debesies, kuris mane jos akyse iškraipė.

Visada vengdavau skausmu dalintis, nes nieko svetimo žmonės nelinkę priimti kaip savo. Bet štai, Šarlotė perlipa buto slenkstį, žengia per mano slenkstį ir atsiduria namuose, kurie atviru lauku virtę. Ką ji galvoja? Kokie traukiniai dabar važiuoja jos sąmojo bėgiais? Ar ji moka suprasti svetimas naštas? Ar aš moku?

Niekas nežino.
Nežino, ką gali priartinti svetimi žingsniai prie mano slenksčio (ką jau priartino?). Galbūt jie greitai virs mano būtinybe? Gal jau virto? Kas nutiko vakar tarp tų žodžių?

Miegamojo durys dungteli netikėtai - nupučia minčių debesį anapus dangaus, o traukinys už horizonto dingsta. Vėjas įkyriai švilpčioja palei ausis, tad prireikia įsiklausyti, kas dedasi miegamajame. Išgirstu beldimą ir jau žinodamas, kad tai ji, sušunku:

- Užeik!

Ji įsliuogia vidun. Jaučiu ją tyliais žingsneliais tipenančią per kambarį, kol galiausiai pasiekia balkoną. Ji sėlina lėtai, o tingiausia pasirodo, kai atsiremia į durų rėmą ir įsižiūri; gerai į mane įsižiūri.

Aš kilsteliu smakrą į ją ir suprantu, kad negaliu nesišypsoti, nors gėda nė per žingsnį nesitraukia (ji tik artinasi). Aš vėl renku jos smulkmenas: tuos netobulus veido nuokrypius, visus fragmentus, ypač rudą žvilgsnį. Snaudulys vaikšto toje ramioje išraiškoje, o kumščiai aplink akis suka tingius ratus. Kaip tik tada aš pasvarstau, ar ji supyktų - ar įsižeistų - kad dabar vogčiom perpiešiu jos kūną, kurį skurdžiai dengia mano marškiniai? Ką darytų, jei išduočiau paslaptį, kad noriu jos šiandien? Šią šaltą sekundę? Kiekvieną sekundę.