𝗪𝗛𝗔𝗧 𝗜𝗙? » 𝒉𝒔 | ✔︎

1. | Kitokia Repeticija

H a r i s

- GAL tikrai būtų geriau, jei repeticiją padarytumėm kurią nors kitą dieną? - neužtikrintai pasiūlo Džo.

- Palaukim dar šiek tiek. Aš jai paskambinsiu.

Pakylu nuo užstalės įrašų studijoje. Iš džinsų kišenės išsitraukęs mobilųjį jau ketinu Šarlotei skambinti dar kartą. Tačiau abejonių kupinas Džo balsas mane prisiveja.

- Hari, bandai su ja susisiekt jau visą pusvalandį. Nieko nebus. Prisėsk ir nusiramink arba skirstomės ir susitinkam rytoj.

Jis pirštais pakedena šviesius plaukus, patogiai atsilošia kėdėje. Gurkšteli lašelį obuolių skonio sidro, o tada nuo stalo pasigriebia jau sumaišytą kortų kaladę. Valandėlę dar dvejoju, bet nuvijęs nereikalingas mintis šalin, galiausiai prisijungiu prie draugų.

- Sulošiam po vieną, - Polas iš kitapus stalo mesteli man porą užverstų kortų.

Ilgai nesvarstęs šio pasiūlymo numoju į viską ranka. Sunkiai smunku ant kėdės. Nužvelgiu būsimus kortų žaidimo partnerius:

Džo ir Polas - vieni iš tų žmonių, su kuriais labai greitai radau bendrą kalbą. Susitikome dėl bendrų interesų - muzikos ir novatoriškos kūrybos. Šviesiaplaukis hipsteris Džo ir tamsaus gymio, ilgus, juodus plaukus užsiauginęs Polas buvo puikiai įvaldę gitaros techniką, tad visai nenuostabu, kad dilemų nekankinami ėmėme kurti bendrą muzikinę veiklą.

Visi mes grupėje labai karštligiškos asmenybės. Net jei būgnininkė Sidnė ir vokalistė Karen dažnai atsisako mūsų vyriškos kompanijos ir atmeta viliojančius pasiūlymus kartu išlenkti vieną kitą bokalą alaus, tačiau atliekant muziką scenoje, mes visi kaip vienas tvirtas kumštis.

Minutės tirpsta viena po kitos. Polui tarp lūpų smilksta ne pirma cigaretė. Iš auditorijos gale įrengtos scenos girdėti tylūs Sidnės ir Karen kikenimai, vėliau ir slogūs gitarų garsai; juodvi mėgsta grojinėti tarp žodžių ir juokų.

Giliai kvėpteliu - tvankus oras užsmaugia gerklę, bet šitai aš permąstau: veikiau jau smaugiamas aš leidžiuosi ne oro, o koktaus piktumo.

- Žinot, aš vis tiek nesuprantu. Kaip galima sau leisti į darbą vėluoti visą pusvalandį ir dar prie viso to neatsakinėti į skambučius? - pagaliau neištveriu - metu kortas ant stalo. Polas su Džo atsidūsta.

- Aš tau seniai sakiau, kad reikia skirstytis, - per daug ramiu žvilgsniu nuskenuoja mane Džo. - Juk vis tiek ji...

Jis nebaigia minties, nes netikėtai mus visus nutraukia garsus studijos durų dungtelėjimas. Tą pačią sekundę visi susmegiam akis į koridorių, lyg pasigalandę dantis nekantriai lauktume, kol jame pasirodys vėluojanti Šarlotė.

Ir, žinoma, šįkart neklydom. Vidun nerangiai įvirsta ji. Girdint tokį gilų jos kvėpavimą ir ryškiai raudonu atspalviu nusidažiusius skruostus, galiu sakyti, kad atlėkė čia labai skubėdama. Nejaukiai apsidairiusi aplink ji meta savo rankinę ant greta pūpsančio minkštasuolio. Skubiai ima nusirenginėti. Mudu su Polu susižvalgome - keistenybės prasideda.

- O ji labai tyli, - palinkęs arčiau mano ausies šnypšteli.

Aš peržvelgiu merginą akimis darkart. Atidžiai tyrėju kiekvieną jos kūno judesį, nes man smalsu. Šiandien ji kitokia nei tą naktį, kai pirmą kartą susitikome.

Tą įdomią praeitos savaitės pradžią prisimenu, lyg viskas būtų vykę vakar. Sėdėjome vietiniame miesto bare ir šventėm Džo dvidešimt ketvirtą gimtadienį. Vieną po kitos tuštinom viskio taures, lengvai apgirtę entuziastingai svarstėme savo ateities planus ir visa gerkle plėšėm žymiausius devyniasdešimtmečio hitus. Bare vyko karaoke vakaras. Būtent tą naktį scenoje sutikome Šarlotę - nerūpestingą šypseną visiems mėgstančią dovanoti, jauną rudaplaukę merginą. Smagiai laiką leidusi su savo drauge, ji nepraleido progos visiems parodyti, kaip puikiai moka dainuoti.

Nemeluoju. Ji mane sužavėjo. Šarlotė tą naktį viso labo tik linksminosi ir nerūpestingai leido laiką su senomis dainomis, o aš pasinaudojau palankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis ir mečiau jai nekaltą pasiūlymą prisijungti prie mano muzikos grupės. Maloniai nustebau, kad ji taip greitai, be jokių didelių pasvarstymų sutiko. O dar labiau nudžiugau sužinojęs, kad groti ji moka ne tik gitara, bet ir fortepijonu. Mūsų grupei visada trūko klavišų, o Šarlotė tą keistą vakarą mums visiems buvo lyg iš dangaus nusileidęs išsigelbėjimas.

Tačiau šiandien joje to paties aš nematau. Jos rudos akys, lyg to karaoke linksmumo erdvėje ieškodamos, laksto aplink. Žingsniai neužtikrintai veda prie mūsų stalo.

- Mes su Džo jau einam į sceną, o jūs čia išsiaiškinkit, - informavęs mane Polas vikriai pakyla nuo stalo. Drauge su Džo jie lyg košės privirę pustosi padus.

Keistai pasiraukau, bet tik minutę. Dabar žengiu gerokai tvirtesnį žingsnį į priekį. Mano ir Šarlotės keliai susikerta antrąsyk gyvenime; mes sukertame rankomis, dar nežinodami, kur nukeliausim. Šiltai apsikabinam, bet dar nežinom nieko.

- Aš bandžiau tau prisiskambint visą pusvalandį, bet tu...

- Taip, žinau, - neleidusi užbaigti ji mane nutraukia. - Atsiprašau, kad priverčiau jus tiek ilgai laukti. Kitąkart taip nebus, - dabar ji nejaukiai nudelbia žvilgsnį žemėn.

Kol teisinasi, mėgina išvengti mano akių, tartum jos degintų. Tad greitai ji puola pustytis padus - jau neria scenos gilumon, lyg mano suvokimą žingsniais lenkdama.

- Palauk, - balsu ją sustabdau. -Jei tu prastai jautiesi ar turi kokių bėdų, galim tiesiog...

- Ne, viskas gerai. Gal tiesiog einam repetuoti?

- O gal kitąkart galėtum bent jau žinutę parašyti? - tik po laiko susivokiu, kad žodžiai man iš lūpų skriejo agresyviai. Iškart pasitaisau: - Turiu omeny, aš pats dažnai visur vėluoju, bet keturiasdešimt minučių yra daug. Galėjai bent įspėti ar tiesiog atsiliepti, kai tau skambinau.

- Gerai, Hari, aš tikrai atsiprašau. Ar dabar jau galim eiti? - ji žvilgteli į mane prašančiomis akimis. Stebiuosi - jos stotas tvirtas kaip plienas, o žvilgsnis švelnus.

Linkteliu tik dėl jos, kad žinotų, jog suprantu jos nenorą daugžodžiauti.

Leisdamas jai eiti, pats dar pastūksau studijos tarpdury. Apsvarstau situaciją; apsvarstau ją, lyg ji būtų situacija. Bet galiausiai nuveju visas mintis šalin, lyg tai ne mintys būtų - lyg mano savijauta.

Netrukus prisijungiu prie manęs jau laukiančios trijulės. Pradėsim groti ir pažiūrėsim, kur šios dienos harmonijos mus visus nuneš.