𝗪𝗛𝗔𝗧 𝗜𝗙? » 𝒉𝒔 | ✔︎

17. | Beveik Agonija

H a r i s

- UŽ mus ir kelionę! - šis tostas mūsų džiaugsmingame rate šį vakarą skamba jau ne kartą.

Visi drauge sudaužiame krištolines taures. Šios sukaukši ir garsai pasrūva oru. Baltas vynas protarpiais išsilieja, aplaisto rankas, kai kam net ir rankoves ar rūbus, bet tik viena mintis virš mūsų pakilusi - mes ir Prancūzija.

Ryškiai raudona Saulė išsitepusi krauju; lyg kamuolys pakibęs tvyro dangaus ir žemės pusiaukelėje. Vakaru apėjęs ežeras ją kviečiasi priglausti sau į vandeningą glėbį. Skęsta saulė, skęsta ir diena; pavakarys grimzta dugnan. Bet tarpsniais įkypi spinduliai dar tiesia grybšnį į mus. Aš seku raudonus blyksnius - šie švelniai liečia Šarlotės skruostus. Žvilgsniu prisiliečiu prie jų ir aš. Vėliau liečiuosi prie jos visos; prie kūno, jaukiai susupto į pledą, saugantį nuo vakaro. Ji sėdi šalia ir šypsosi. Dėmesį nukreipusi ne į mane, o Džo. Šis su entuziazmu jau ne pirmą valandą mums čiauška apie būsimos kelionės subtilybes, vis pridėdamas po vieną kitą smulkmeną iš jo ir prodiuserio Tomo pokalbio anądien. Aš stengiuosi dalyvauti diskusijose, bet galų gale dalyvauju tik joje. Jos žvilgsnis ne man, bet saulėlydis ten piešia save. Jos akys - saulės atspindys, o aš - gobšuolis, tą atspindį sau vagiantis slapčia.

- Bet kaip gerai viskas susiklostė, - pasidžiaugia Polas. - Mes jau manėm, kad tu su mumis niekur nevažiuoti, nes norėsi likti čia dėl Sidnės. Bet džiugu, kad apsisprendei grįžti, Karen.

Karen. Šiandien mano sodyboje pasirodė ir ji. Vos tik sužinojo apie kelionę ir koncertus Prancūzijoje, nepraleido progos prisijungti prie grupės ir atšvęsti naujienos. Ne todėl, kad nuoširdžiai džiaugėsi netikėtai iš dangaus nukritusia sėkme. Ji tiesiog nepraleido šanso eilinį kartą prašvaistyti vakaro su savo draugeliais ir keliomis vyno taurėmis.

Karen buvo viena iš tų moterų, kurios gyveno dėl akimirkų. Kartais aš žiūrėdavau į ją - į juodus plaukus, dar tamsesnes, bet lyg ir degančias akis - ir rodės, kad iš prigimties ji būtų švęsti sutverta. Ji niekada savęs netaupo, jei tas taupymasis prieštarauja linksmybėms. Visi čia sėdintys nujaučia, kad vis dėlto Karen nė pati nėra tikra, ar galiausiai su mumis išvažiuos. Nes mes vieni kitus pažįstame. Žinom ir ją - šiandien čia pasirodė tik dėl vyno, geros kompanijos ir nebrangaus laiko.

- Kad jau užsiminėm apie Sidnę... - aš nutęsiu nedrąsiai, tartum kūdikio žingsniais mėginčiau grįžti į diskusiją. - ...kaip ji laikosi? Ką sako daktarai? Gal ją greitu metu paleis?

- Prieš porą dienų ją perkėlė į psichiatrijos skyrių. Kol kas dar sunku ką nors nuspėti, bet manau, kad greitai jos tikrai neišleis, - Karen mums pareiškia rimtai, gal net su slegesiu. Nutylame.

- O kas jai tiksliai yra?

- Dabar Sidnei paskirtas intensyvus depresijos gydymas. Taip pat jai parašė rekomendaciją į priklausomybių centrą. Na, žinai, dėl narkotikų, žolės ir visa kita...

- Dieve... kažkaip dar nesitiki, kad jai gali būti taip blogai...

- Na, gal aš tik pasakoju labai siaubingai. Sidnės būklė vis dėlto gerėja. Plika akim pokyčių neįžiūrėsi, bet bent jau gydytojas kartais paguodžia.

- Man pikta, kad viskas amžinai sugriūna ne laiku, - susinervina į pokalbį įsijungęs Polas. - Reikėjo jai palūžt būtent dabar, kai šitokia kelionė laukia. Žinokit, man nelengva su tais būgnais. Ypač tokiu atsakingu momentu. Čia ne mano rogės ir tai labai jaučiasi.

- Polai, nenuteik savęs šitaip, - skubu švelninti situacijos. - Ne mano rogės iš dalies tinka visiems. Mes nebaigę mokslų ir neturim profesijos. Aš ne dainininkas ir ne gitaristas. Šarlotė ne pianistė. Kiekvienas galim pradėt jausti diskomfortą, jei taip nusiteiksim.