𝗪𝗛𝗔𝗧 𝗜𝗙? » 𝒉𝒔 | ✔︎

25. | Horizontai Kaip Durys

H a r i s

- PABANDOM tuos du džiazo numerius, - prodiuseris Tomas duoda mums instrukciją. - Įrašysim darkart, o jūs perklausę pasakysit, ko patiems trūksta.

Aš atitraukiu žvilgsnį nuo gitaros. Akys smalsaudamos stiepiasi prie tamsaus gymio prodiuserio Petersono. Jis tartum įrėmintas įrašų studijos lange - atidžiai stebi mūsų grupę; grupė stebi jį. Jis pasilenkia ir siekia garso aparatūros. Pareguliuoja keletą nustatymų, kažką apmąsto susikaupęs.

- Šarlotė gali grot garsiau. Kol kas liesai skamba, - po rimties valandos jis beda į ją pirštu. - Polas šiandien irgi labai tylus. Nebūkit tokie atsargūs. Reikia geresnio efekto, - išgirdęs pastabą Polas paklusniai linkteli, o aš atkreipiu dėmesį.

Tarp dantų jis įsikandęs patraukliai smilkstančią cigaretę. Patrina delnus vieną į kitą, bando susitelkti, nes numerį tuojau kartosime iš naujo. O aš tebežvelgiu į lange mus stebintį Tomą. Jo pašonėje išvystu stūksant ir Džo. Jis šypteli, viršun iškelia suraitytą rankos nykštį.

Susižvalgau su Šarlote. Ji sėdi prie fortepijono, man už nugaros ir laukia, kol duosiu pirmą ženklą.

Pakanka klaptelėti akimis ir pirmieji akordai pasklinda. Išsivaikšto ore. Polo būgnų prisilietimai sukuria balansą, o juodai balti klavišai tartum starto liniją prieš mano partiją tirštais garsais nupiešia. Melodija sūkuriuoja aplink, sklendžia pro rūbus, susipina išvien su cigaretės dūmu. Ši smilksta melancholiškajam būgnininkui tarp dantų. Garsų verpetas neša mane prie mikrofono. Aš įsilieju į harmonijas - jos neša mane kaip vėjas rudens lapą.

"Tu beprotiškai pilna, kai aš išeinu
Tu savotiškai tuščia, kai vėl sugrįžtu
Reikalinga tau mano tvirtovė saugi,
Nes aš tavo namai."

Kai dainuoju, kūnas dega. Aš degu, o Šarlotė rami, kai groja. Susikaupusi. Mintis staigi kaip paukštis, debesų blokadą skrodžiantis: galėčiau ją ilgai čia, scenoje, stebėti. Ilgai.

"Kai jau vakaras čia, tu sutemsti šalia,
Užsiklostai nakčia melo jūra karčia."

Mane apninka nostalgija. Mintimis grįžtu į naktį parke ir vėl supuosi tarp medžių lapų. Tos sūpynės senos senos, bet atminties kvapas šviežias. Šarlotės plaukai, jos lūpos, rankos... citrinos tvyro ore tarsi skraistė.

"Pas mane vis grįžti, nors be tikslo žengi,
Tavo kūnas šalia, bet ne mintys."

- Labai gerai! - prodiuseris ima ploti. Pagaliau pasirodo patenkintas.

Todėl tiek man pakanka išsišiepti. Apsidairau aplink, lyg žvilgsniu ieškodamas sau bendraminčių. Užtinku Polą su Šarlote - šie dirsčioja į vienas kitą, vėliau į mane. Akys blizga ir aš apsvaigstu svarstydamas, kurių blizgesys ryškesnis.

Neilgai trukus prodiuseris su Džo nusileidžia laiptais žemyn ir štai - scenoje mes penkiese: nusiteikę aptart visas būsimų koncertų detales. Todėl pareikalauju iš savęs susitelkimo ir muzikinį svaigulį lyg rūką išsklaidau.

- Rytoj pasirodysit šeštą vakare. Koncertas bus uždaras, todėl jauskitės laisvai. Per daug nesinervinkit.

- Tai pirmas tokio svorio pasirodymas ir tu nori, kad mes nesijaudintume? - Džo nusijuokia. Pamanau, kad netgi per skardžiai, nors tylėdamas jam pritariu.

- Didelio čia daikto, - bet Tomas moja ranka tai vieną, tai kitą sykį. Ar taip mojuos, kol mus įtikins? - Rytoj pakviesim gerų muzikantų. Prisiviliosim stambių rėmėjų. Gal pavyks jūsų veiklai suveikti kad ir minimalų finansavimą. Svarbiausia padaryti pradžią, o eigoje nauji horizontai vertųsi vienas po kito. Net nespėtumėt žvalgytis. Manau, kad kartu galėtume labai daug padaryti. Kad tik ant geros kortos atsistoti.

- Palauk, - parodau, kad nesusiprantu. - Nori pasakyti, visa tai - ne vienkartinis reikalas?

- Ką turi omeny "vienkartinis"?

- Na, tu ruošiesi su mumis dirbti ne tik per šias gastroles?

Dabar tylime abu; tylime visi, tartum lemtingojo verdikto laukdami prodiuserio atsakymo. O su juo kankintojas nesiskubina. Tik žvelgia tai į mane, tai į draugelį Džo. Atsidūsta.

- Aš manau, kad jūs labai perspektyvūs muzikantai. Tiesą sakant, netgi ieškojau kažko panašaus į jus; į savitą muzikos stilių. Svarbiausia - į platų žanrų spektrą. Man labai aktualu, kad kuriat ne tik folk ir visa, kas ant bangos. Turit ir kelis džiazo numerius, o tai - drąsus žingsnis tokiems jauniems. Ne visi griebiasi tokius didelius improvizavimo kąsnius.

Atvimpa mano žandikaulis, paskui Šarlotės, vėliau Polo. Galiausiai visų. Esminis klausimas stoja stulpu: tikėti ar ne, tuo, kas vyksta šioj šaly?

- Be to, paruošiu jūsų albumą. Bus puiki proga jį pristatyti. Gausit ir reklamą, - šįkart Tomas net delnus tarpusavy patrina. Rodos, džiaugiasi ne mažiau už mus.

Visi galvojame tik apie viena - kas laukia rytoj vakare, kas bus po dienos ar dviejų. Kur keliausime po mėnesio, po metų?

Tačiau visos minčių tirštynės tarpsluoksny, aš prisimenu ir šiandien. Iš ateities svajonių vėl sugrįžtu į šiandien - čia sąmojis pasilieka, kol keliaujame į viešbutį.
Aš antrąkart išgyvenu kelionę į pajūrį, į Nicos oro uostą ir tolimesnę eigą svajonių šalyje. Atrodo, mintimis dar dainuoju tai, ką jau įrašėme, ką studijoj sugrojome ir šimtąsyk išrepetavome. Iš čia, visų stipriausių atsiminimų epicentre stovi pagrindinis, net svarbiausias šios istorijos žmogus - Tomas Petersonas. Jis turi talentą nupiešti ateitį pačiais gražiausiais potėpiais. Turi galią priversti žmogų piešiniu patikėti; jame apsigyventi. Ir su drobės spalvomis susiliejęs aš liaujuosi bijoti. Jaudulys nutirpsta kaip žiemos šarvai nuo kūno; Prancūzijoj šilta šilta. Vėjas gaivus.

Aš pasiklystu samprotavimų kambariuose, tad nuo realybės atitolstu. Nepajuntu, kad Tomas privažiavęs prie viešbučio įėjimo. Nepajuntu, kad jis sustabdo automobilį. Nepajuntu, kad Šarlotė jau gatvėje laukia manęs. Ir net nepajuntu, kad Džo su Polu jau senokai nebėra šalia - juodu pakeliui palikome gretimuose apartamentuose, nes pasak Tomo, šis lapkričio mėnesis Nicai ir kitiems kurortams yra tikra turistų apgultis. Keturiese mums nebeliko vietos.

Kai peržengiu slenkstį į kambarį, kūną ima smelkti nuovargis. Stipriau į silpnąsias vietas suduria tada, kai išvystu poilsiui paruoštą lovą, tad neatsilaikau - krentu į patalus iš karto, bet batų nenusispyręs. Išsitiesiu ant čiužinio visu ūgiu. Drybsau užlietas palengvėjimo, gaivumas plūsta iš pajūrio, sliuogdamas pro balkono orlaidę.

Jūs esate labai perspektyvūs muzikantai.

Ir nė nenutuokiu, kur ši srovė mane paglemžus neša (kur plukdo mus visus), tačiau žinau, kad žinoti dar nenoriu. Palieku viską savieigai, nors tik sakau, kad palieku - kitokio pasirinkimo iš tiesų nė neturiu. Tačiau šiandien apsimetu, kad pats nusprendęs palieku. Kad pats renkuosi kaip paukštis sklandyti šiame besvoriame sapne.

Mūsų horizontai veriasi kaip durys.