𝗪𝗛𝗔𝗧 𝗜𝗙? » 𝒉𝒔 | ✔︎

2. | Pokalbis Mašinoje

H a r i s

PO poros valandų įrašų studija jau beveik ištuštėjusi. Pro langą nyra tirštų debesų šešėliai. Jie glėby supa gęstančią saulę. Ši traukias į nuošalę; miršta, kai vakaras bunda.

Ramybės oazė susikūrusi iš mano alsavimo ir tylių fortepijono akordų. Šarlotė tebesėdi scenos vidury. Patyliukais sau niūniuoja tuo švelniu švelniu balsu, o melodijų neatpažįstu. Rodos, jos nė karto negirdėjos - štai, kodėl prisėlinu artyn. Ant pečių užsimetu puspaltį, kol ją grojančią stebiu. Aš atkreipiu jos dėmesį.

- Klausyk, jei nori čia pasilikti, galiu tau duot studijos raktus. Kai kitąkart susitiksim, grąžinsi.

- Tiek to, - atsitokėjusi Šarlotė pati iš savęs pasijuokia. Palieka instrumentą vieną. - Praradau laiko nuovoką. Visada taip nutinka.

Nejučia šypteliu. - Tai raktų nuo studijos neimsi?

- Ne, Hari, aš jau išeinu, - ji vikriai susirenka savo daiktus. Nuskuba koridorin.

Nejučia atseku jai iš paskos. - Kažkur skubi?

Lukteliu, kol ji susisuks į savo pusilgį švarkelį. Dabar trumpam į mane atsigręžia, o aš, pasinaudojęs proga, tyčia kilsteliu antakius - pareikalauju atsakymo atkakliau.

- Ne. Tiesiog nenoriu gaišti tavo laiko.

Išjungiu šviestuvus ir išsmukęs laukan užrakinu studijos duris. Į smilkinį pūsteli vėjas - vėsus, netgi žvarbokas. Jis ir paliepia užsisagstyti visas puspalčio sagas. Nors ruduo šiame Londono krašte dar nė neįpusėjęs, vakaro oras šiandien neįprastai šaltas.

Susikišu rankas į kišenes. Akies krašteliu dėbteliu į greta manęs slenkančią Šarlotę, tačiau bijau save išduoti. Patraukiu namų link, bet mano žingsnis sulaikytas. Aš ištęsiu minutę, jos kontūrus pravesdamas už normos ribų; aš konstruoliu laiką - jis lėtesnis tik dėl jos. Mes tylime lyg nebyliai. Skamba miestas; jo judrumas sukiojasi mūsų plaukuose.

- Einam į tą pačią pusę? - bandau nedrąsiai įžiebti pirmą dialogo kibirkštį.

- Panašu, kad taip, - ji trukteli pečiais. - Aš tik iki tos automobilių aikštelės, - ranka sumosikuoja į tolėliau stūksantį parkingo ženklą.

- Tu su mašina?

- Taip. Kur nors pavežti? - pasisiūlo.

- Ačiū, bet pareisiu pėsčias. Gyvenu vos už kelių kvartalų.

- Mano namai irgi visai netoli. Tiesiog iš įpročio visur važinėju mašina.

- Taip patinka vairuoti? - galiu nujausti, kaip mano akys sublizga, o lūpų suformuota šypsena platėja.

- Turiu neblogą automobilį. Dabar juo važinėju net tada, kai nereikia. Na, žinai... toks savotiškas laisvalaikis.

Nenaudėlis vėjas praskrieja pro šalį darkart. Nudažo Šarlotės skruostus žavinga rausva spalva ir prieš pabėgdamas sušiaušia jos palaidus plaukus. Ji tartum pykteli ant neregimo padaužos. Pirštais užkiša kelias išsidraikiusias sruogas sau už ausų.

- Man įdomu, kas čia per stebuklinga mašina.

- Porsche Carrera, - trumpai tarsteli, o aš aikteliu.