MEILĖ YRA GRAŽI

D <27>

Šeštadienis.

Atsibudau keisto nuotaikos. Sapnavau Dastaną. Tai nebuvo blogas sapnas, veikiau atvirkščiai. Todėl taip labai kūnas prieštaravo keltis iš lovos. Buvau beveik vėl beužmieganti, kai kažkas pabeldė į duris ir tai privertė stryktelėti vietoje.

Išsiropščiau iš lovos ir vos pradariau duris, patikrinti, kas už jų. Ir, žinoma, tai būtinai turėjo būti Dastanas.

-Taip?-paklausiau pakeltais antakiais.

-Jau vienuolikta, tuoj važiuosim pasiimti Luko mamos, važiuosi kartu?-paklausė ir nesigėdydamas nužvelgė mano naktinius.

-Gerai, tuoj nulipsiu,- tarstelėjau ir uždariau duris bei į jas atsirėmiau. Nuvijau visas mintis apie Dastaną ir pasiruošiau kelionei. Apsivilkau šviesiai mėlynus džinsus, baltą palaidinę, užsidėjau juodą švarkelį ir juodus batukus. Pasiėmiau rankinuką ir nulipau į pirmą aukštą. Jame prie durų jau stovėjo tėtis, Anika ir Lukas su Dastanu.
-Važiuojame?- paklausė tėtis, tačiau į šį klausimą atsakymo nereikėjo. Visi tyloje išėjome iš namo ir susėdome į tėčio automobilį. Pačiai teko sėdėti gale tarpo Dastano ir jo pusbrolio.

Man šiek tiek pikta, jog taip ir nepavyko iš Luko išpešti vardo. Ir kodėl turėjo būtinai pilkaakis ne laiku pasirodyti? Bet gal taip ir geriau? Atrodo lyg pati ieškočiau problemų. Galbūt reikėtų viską palikti už nugaros, kaip sakė Dastanas ir nesikišti į šiuos reikalus? Bet ar tai įmanoma? Dabar, kai viskas baigta? Neaiški graužatis kamuoja iš vidaus. Labai stiprus smalsumas spaudžia iki galo išsiaiškinti tiesą ir pagaliau sudėti visus taškus ant i.
Žvilgtelėjau Dastano pusėn. Vaikinas ramiai žiūrėjo pro langą į besikeičiantį vaizdą. Nors atrodė ramus, galėjau matyti, jog ir jam kažkas neduoda ramybės. Tikriausiai paslaptingoji jo praeitis. Esu nustebusi, jog vakar vaikinas tiek daug pasakė. Ne tiek, jog būčiau patenkinta, tačiau dalelę savo širdies vis tiek atvėrė. Žinoma, nuo jo žodžių aiškiau niekas nepasidarė, na gal ne niekas. Vis dėlto jam rūpiu ir gal net jaučia kažką daugiau.

Nejučia atsidusau ir atsipalaidavau savo vietoje, rankos nusviro prie šonų. Nė nežinojau, jog buvau tokia įsitempusi. Iš kairės sėdėjęs Dastanas pirštais paglostė mano delną. Galėčiau sakyti, kad netyčia, tačiau po to gan tvirtai jį suėmė ir nykščiu pradėjo glostyti krumplius. Iš visų jėgų stengiausi sulaikyti besiveržiančią šypseną. Man patiko jo švelnumas. Žinau, kad tai greitai baigsis, tačiau ar mano jausmai jam taip greitai išblės- nesu tuo tikra.

-Bleidas parašė, jog jau laukiau mūsų prie teismo rūmų,- iš minčių pabudino Luko balsas.
-Aš taip seniai mačiau Aną,- sumurmėjo Anika, atsisukusi į sūnėną,- tau daugiausiai teko prisikentėti,- liūdna mina ištarė ji, bet tuoj nusišypsojo,- bet kam tos ašaros. Juk šiandien nuostabi diena ir Ana tuoj bus išlaisvinta!

Visi pritariamai šyptelėjo. Ana išlaisvinta, o Eleonora išvežama. Net nesitikėjau, jog viskas pasisuks būtent tokia linkme. Vis dar sunku suvokti, jog ją įleidau po savo stogu.

-Atvažiavom,- pranešė tėtis. Žvilgtelėjau Dastanui per petį ir pro langą. Toje pačioje vietoje, kaip ir ketvirtadienį stovėjo Bleido automobilis. Išlipę būtent jo link ir pasukome. Tik pasiekusi detektyvą pastebėjau ant teismo rūmų laiptų būrį žmonių.

-Ko jiems čia?- paklausiau, nužvelgdama bent dešimt kostiumuotų vyrų ir moterų. Ir tik po sekundės pastebėjau fotoaparatus jų rankose bei pastatytą žinių autobusiuką atokiau nuo mūsų.

-Jie atvyko, jog nufilmuotų Eleonoros išvedimą,- paaiškino Beta, kuri pasirodo taip pat čia atvyko. Kaip gi kitaip, pagalvojau mintyse.

-Juk tai skandalas! Darvino dešiniojo ranka suimta! To niekas nesitikėjo nei pats Darvinas,- užsimąsčiusiu balsu pareiškė Lukas. Matyt pats suvokė, jog kalbėjo garsiai, nes kaip staiga prabilęs taip pat greitai ir nutilo.