MEILĖ YRA GRAŽI

D <21> - trečios savaitės pabaiga

Sekmadienis.

Atsibudau anksti. Vis laimė, jog jokių pokštų neiškrėtė. Karolina ramiai miegojo apsikabinusi savo mobilųjį. Esu tikra ir vėl iki ryto rašinėjosi su Aru. Vaikinas, kuris dėl jos pametęs galvą, tik pati Karolina dar mėgina susiprasti savo jausmuose.

Išlindusi iš miegmaišio atsisėdau ir apsivilkau megztuką. Rytas vėsus. Išėjau iš palapinės ir akys susidūrė su nemaža netvarka aplink laužavietę. Buteliai, maisto popieriai, vienkartinės lėkštės, kiti daiktai. Iš vienos palapinės pamačiau išlindusios vyriškas kojas. Tikiuosi labai nesušalo, pagalvojau ir sau šyptelėjau.

Dar tikrai buvo ankstus rytas, saulė vos pakilo į dangų. Prisiminiau planus, šiandien tėtis su Anika jau išvažiuos į Vėdryną. Atsisėdau ant žolyno ir įsispoksojau į mišką. Prieš akis iškilo Bleido žinutė. Niekada nebūčiau pagalvojusi, jog Danielis taip galėjo pasielgti. Nevalingai išsitraukiau iš kišenės mobilųjį ir atsidariusi iš naujo ir iš naujo skaičiau Bleido žinutę.

"Kai mirė mūsų tėvas, aš grįžau, tai tu žinai...ir tikriausiai tau sakė, jog mudu susipykom ir nemenkai....po to karto nebegrįžau, tačiau sužinojęs apie jūsų skyrybas.... aš nesusilaikiau....turėjau tave pamatyti, esu savanaudis, bet per daug laimingas tada buvau....Danielis pakvaišo ir mūsų pokalbis vėl peraugo į ginčą.... jis dar nebuvo atsigavęs dėl tėvo, o skyrybos su tavimi jį palaužė... nors labiau prisidėjo tai, jog aš nesusivaldžiau ir jį išprovokavau... tačiau randas, aš dėl jo nekaltas....jis atsidūrė ant mano brolio nugaros per nelegalias lenktynes Laike....

p.s. atleisk dėl Betos žinučių"

Nelegalios lenktynes! Nežinau, kas labiau mane stebino. Bleido atvirumas ir prisipažinimas, ar Danielio melas. Visą gyvenimą maniau, jog Bleidas buvo tas blogasis brolis, kuris randa laimę, skriausdamas savo mažesnįjį brolį, bet dabar matau, kaip buvau apgauta. 

Užrakinau mobilųjį ir vėl žiūrėjau į medžius. Kaip jiems gerai, netikėtai pagalvojau, medžiai tik auga ir auga, jokių rūpesčių ,jokių nelaimingų meilių, meluojančių draugų ar tuo labiau nusikaltėlių mamų. Jie tik siekiasi šviesos - vienintelio savo tikslo. 

Sunkiai atsidusau. Nežinau, kaip galėsiu pažiūrėti Danieliui į akis. Taip pat nežinau ar turėčiau taip greitai patikėti Bleido žodžiais. Vis dėlto Danį pažįstu ilgiau, nei jį, ar bent taip maniau.

-Hmhm,- išgirdau atsikrenkštimą už savęs. Krūptelėjusi atsigręžiau.  Suraukiau antakius pamačiusi Danielį. Nejau ir jis tapo nindzė, kaip ir Dastanas?

-Kaip jūs visi sugebate taip tyliai prieiti?-nusistebėjau. Vaikinas menkai šyptelėjo, lyg nujausdamas apie ką galvojau. Nelaukęs pakvietimo klestelėjo šalia.

-Spėju jau viską žinai,- tyliai ištarė, neatsakydamas į mano klausimą. 

-Ar tikrai?- perklausiau jo,- gal yra dar kas nors, ką turėčiau žinoti?

-Aš atsiprašau,- vėl neatsakęs ištarė tuo pačiu tyliu, apgailestaujamu balsu. 

-Neturėčiau tavęs kaltinti, juk tuo metu nebendravome, tačiau jaučiuosi įskaudinta,- pripažinau ir atsigręžiau į draugą,- kodėl iš pradžių visko nepaaiškinai? Juk žinojai, kad išklausysiu. Gi visada išklausau!- kiek garsiau ištariau paskutinius žodžius.

-Bijojau,- sumurmėjo,- bijojau, jog supyksi ir pradėsi manęs nekęsti. Nenorėjau vėl tavęs netekti, po to, kai pradėjome iš naujo būti geresniais draugais. Žinai, kaip man buvo tada sunku. Juk mane pažįsti,- ištarė, mačiau jo akyse liūdesį. 

-Ar tikrai pažįstu?- pasitikslinau,- aš pažinojau mielą, gerą vaikiną, kuris apie nelegalias lenktynes nė negalvotų, nuoširdų ir padedantį, tačiau kas tu dabar, Danieli? Kas tu?