MEILĖ YRA GRAŽI

D <7> - pirmos savaitės pabaiga

Sekmadienis. Jau visa savaitė praėjo. Pažvelgiau į savo kalendorių. Per šią savaitę labai daug visko įvyko. Geriausia naujiena - tai, kad tėtis susitinka dažnai su Anika. 

Netikėtai it viesulas pro duris įlėkė tėtis.

-Labas rytas, brangu...-jis sustojo kalbėjęs ir žiūrėjo į kalendorių,-kas tai?

-Skaičiuoju dienas iki mokslų metų galo,-šyptelėjau jis linktelėjo ir papurtė galvą, kad atsimintų, ko atėjo.

-Ruoškis, šiandien pietausim pas Aniką,-pranešė patenkintas ir su tuo pačiu viesulu išlėkė iš mano kambario. Pas Aniką? Jos namuose? Pamatysiu sūnų? Velnias!

Staigiai nubėgau laiptais žemyn.

-Kur sakei pietausim?-paklausiau greitai. Tėtis pažiūrėjo į mane. Jis buvo linksmas ir laimingas.

-Pas ją kavinėje,-patikslino ir pajutau, kaip palengvėjo. Bet juk gali būti, kad ir jos sūnus bus, tiesa?

-O jos sūnus?-atsargiai paklausiau.

-Būsim tik tu ir aš su Anika,-ištarė ir nuėjo į savo miegamąjį. Palengvėjusia širdimi grįžau į savo kambarį ir pradėjau ruoštis. O taip, šiandien miegojau ilgai! Juk grįžau beveik vidurnaktį!

-Mel, jau!-iš apačios išgirdau tėčio skubinantį balsą. Apsivilkau džinsus ir žalią palaidinę. Plaukus paprastai susisegiau. Pasiėmiau mobilųjį ir nulipau žemyn. 

-Vau, tėti,-ištariau jį nužvelgdama. Jis buvo apsivilkęs mėlynus džinsus ir juodus marškinius atraitom rankovėm, atrodė labai gražiai.

-Kaip ir tu, brangute, eime,-dar kartelį paskubino. Per šį skubėjimą prie kavinės atsidūrėm už  kelių minučių.

-Nusiramink tėti, labai jau jaudiniesi,-šyptelėjau. Žinojau, kad mano paerzinimas padės jam susikaupti.

-Žinau, žinau,-šyptelėjo, bet vistiek rankos drebėjo. Išlipom iš automobilio. Tėtis atidarė man kavinės duris. Žmonių nebuvo, matyt šiandien nedirba.

-Sveiki,-pasisveikino Anika. Ji buvo pasipuošusi melsva suknele, kuri gražiai derėjo su koralų spalvos auskarais ir tokios pat spalvos aukštakulniais. Šią sekundę pasijutau apsirengusi visiškai ne į temą. Bet ką padarysiu, jei nedėviu suknelių?

-Atrodai nuostabiai,-ištarė tėtis. Anika nuraudo. Tai taip miela, šią minutę mielai leisčiau jiems dviem džiaugtis pietumis bei vienas kito kompanija.

-Ačiū, judu taip pat.- nusišypsojo Anika,- eime prisėsti,- nusišypsojo. Staliukas buvo gražiai padengtas, trys lėkštės, stiklinės ir taurės, taip pat padėta pintinėlė su prancūziška duona,-labai džiaugiuosi, jog sutikote ateiti.

-Nepraleisčiau tokio malonumo,-nusišypsojo tėtis. Sėdėjom ir šnekučiavomės. Didžiają laiko dalį kalbėjosi jie, aš tik klausiausi ir stebėjausi, kaip jie gražiai vienas kitam tinka.

-Mel, ką pasakysi?-iš minčių pabudino Anikos balsas.

-Am, ką?-paklausiau. Moteris sukikeno.

-Klausiau ar norėtum rytoj su tėčiu, manimi ir mano sūnumi vakarienės mūsų namuose?-pakartojo klausimą. Jos sūnumi? 

-Oh, žinoma,-nusišypsojau, nes jaučiu, kad tėtis tikrai atsisakytų jei aš neičiau, o to leisti negaliu!

-Puiku, beje gal sutikai mano sūnų mokykloje?- netikėtai paklausė,- jis perėjo šios savaitės pradžioje, tai vis dar naujokas.

-Lyg ir mačiau, nesu tikra,-šyptelėjau. O širdis sustojo minutei, vadinasi tai tiesa. Naujokėlis yra Kovalik - šios moters sūnus! Tas šiknius, bailys ir tikras asilas, yra šios geros, malonios ir mandagios moters sūnus!?? Absurdas!