MEILĖ YRA GRAŽI

D <8> : 1

Pirmadienis. Vėl iš naujo mokykla. Dėkui dievams, jog šiandien nematysiu Dastano. 

Taip, neketinu eiti į muziką, nes tėčio santykiai su Anika šiuo metu svarbesni.

Turiu nusiteikti būti draugiškai su Anikos sūnumi, net jei jis toks asilas, kokį jį ir temačiau. Pamokos ėjo greitai ir nežinau, kam turėčiau už tai būti dėkinga, bet esu. 

Geresnės nuotaikos grįžau namo ir pradėjau ruoštis. Auksei nesakiau apie vakarienę pas Aniką ir jos sūnų. Nežinau kodėl, bet nieko jai nebenoriu pasakoti, nes akivaizdžiai ji nesaugo paslapčių, kaip maniau kad daro...

Tėtis grįžo iš darbo puse septynių. Tad iškart po to išėjom pas Aniką. Sakė ji gyvena netoli. Kaip tyčia ėjom į tą pusę, kur yra ir Dastano namas. Argg, tikiuosi jis manęs nepamatys ir aš nepamatysiu jo! 

-Kaip sekėsi muzikoj?-pasiteiravo tėtis to paties, ko ir vakar klausė.

-Gerai, Ana ir Viktoriją paskyrė pas Dastaną,-atsakiau nepatenkintu balsu.

-Kodėl, juk jie nemoka groti?-pasibaisėjo tėtis. Nusijuokiau, jis žino, kaip pakelti nuotaiką.

-Aha,-pritariau jam,- o kaip tau su Anika sekėsi?

-Puikiai, smagiai praleidome vakarą,-atsakė laimingas,-manau šitas bus dar geresnis.

-Jei ne jos sūnus,-burbtelėjau po nosimi negirdimai. Eidama žiūrėjau į pyragą, kurį tėtis iškepė neštis pas Aniką. Jis buvo šokoladinis su braškėmis išdėliotomis ant viršaus. Niam niam.

-Štai jau esame netoli,-nusišypsojo tėtis. Pakėliau galvą. Nustebau, mes stovime prie Dastano namo!? Tėtis atidarė vartelius ir įžengė vidun. Aš drebančiom kojom ėjau iš paskos, o baisi realybė smogė visiškai netikėtai - Dastanas yra naujokas, o naujokas Anikos sūnus, ši moteris Dastano motina!??

Prie garažo durų pastebėjau sidabrinį lambordžinį, kurio įprastai čia nebūdavo! Jaučiausi kvailai. Aš vakar vos nepasibučiavau su asilu, kuris per plauką manęs nepartrenkė ant pėsčiųjų perėjos? Pala, jis turėjo žinoti, kas aš esu!!? Jis tobulai sužaidė su manimi! Tas pašlemėkas! Jau nebežinau ar noriu, kad mano tėtis ką nors bendrą turėtų su šia šeima.

Dastanas Kovalik, tik pamanykit! Baisiausia, kad aš pykstu ant savęs! Iki gyvenimo galo kaltinsiu tik save...Tikra kvailė!

Pro duris išėjo Anika taip pat nešina dubeniu kažko. Pamačiusi mus šiltai nusišypsojo. Taip pat šyptelėjau, ši moteris labai maloni. Kodėl, po galais, Dastanas turi būti jos sūnus?

-Sveiki,-pasisveikino ir tėčiui pakštelėjo į skruostą. Oho, kažkas naujo! Ji ir mane šiltai apkabino. Tai viską apsunkina, Anika elgiasi nuostabiai, šūdas, kaip dabar viską sutvarkyti? Vienas aišku, negaliu ardyti jų užsimezgusių jausmų, pirmiausia dėl to, jog pati jų norėjau.. Oi kaip blogai, supratau einant paskui Aniką į galinį kiemą.

Jame jau stovėjo padengtas medinis stalas. Na bent prisikimšiu šiandien ant tų nervų. Ką reikės daryti, kai pamatysiu Dastaną? Kad tik neiškrisčiau iš kojų! O jis žino, kad jo mama bendrauja su mano tėčiu? Jei Anika su juo kalbėjo, tai manau turėtų žinoti. Kaip dabar norėčiau prasmegti skradžiai žemę...

Nežinodama, kur dingti parašiau Auksei - 'Nepatikėsi! Tas naujokas yra Dastanas! O Dastanas Anikos sūnus! Gali patikėti? Tas asilas!! Ar tu žinojai tai?' - Aš. 

Anika su tėčiu buvo prie laužo ir jį mėgino uždegti, tuo tarpu aš laukiau, kada atrašys mano geriausia draugė. Jei taip begaliu ją vadinti. Kad ir kaip būtų, iš jos atsakymo nesulaukiau. O tyla iš Auksės reiškia pritarimą...Vadinasi ji žinojo! Ir man nesakė!!!? Po velnių, ko dar ji man nesakė!??