MEILĖ YRA GRAŽI

D <10>

Trečiadienis...

O taip! Guliu lovoje su varvančia nosimi. Meldžiu dievų, jog ir Dastanas būtų susirgęs.

Atsibudau vėlai. Žinoma, į mokyklą neisiu. Kaip ir sakiau užsirakinsiu kelias dienas, tik kartais maisto nueisiu, nes nesu savižudė...

Laikrodis rodė po dvylikos keliolika minučių. Vadinasi pamokos seniai prasidėjo. Auksė parašė, klausdama kodėl neatėjau. Neatrašiau. O gal turėjau? Man užverda pyktis, kai pagalvoju apie ją ir Dastaną.

Nors žinau, jog turėčiau pykti tik ant to asilo, tačiau kažkodėl pykstu ant savo draugės. Gal dėl to, kad ji teisi ir man tikrai nelemta turėti vaikino?

Atrodo dar nemaža rūpesčių, o prie durų jau stovi ir moteris - ale mano mama..

-Mel, atidaryk,- maldavo ji. Užsidengiau ausis. Nenoriu jos čia matyti, ji man ne mama. Prisiminė po tiek laiko, tik dėl nežinia kokių dalykų,- Melodija, prašau,- jos balsas buvo netvirtas ir kūkčiojantis. Tik ne ašaros. Mane lengva sugraudinti, nekenčiu savo silpnumo verkiantiems žmonėms.

Sunkiai atsidususi nuėjau prie durų. Kelias minutes delsiau, kol prisiverčiau atrakinti spyną ir atidaryti duris. Už jų stovėjo paraudusios nuo verkimo akimis Eleonora.

-Ko?-paklausiau šiek tiek per šiurkščiai. Ji žvelgė į mane liūdnom akim.

-Galim pasikalbėti?-paklausė, aiškiai norėdama užeiti. Suspaudžiau lūpas ir pasitraukiau į šoną, praleisdama ją.

Eleonora nedrąsiai žengė vidun, smalsiai apžiūrinėdama mano kambarį. Na jis nebuvo labai mergaitiškas, vis dėlto gyvenu su tėčiu, tad mano charakteris nėra kaip Auksės, kurios kambarys rožinis, kaip pas princesių...

-Sėsk kur nori,- tariau. Ji linktelėjo ir atsisėdo ant mano sukamosios kėdės prie rašomojo stalo. Pati klestelėjau ant lovos, prieš tai iš stalčiaus išsitraukusi pakelį servetėlių. Nekenčiu slogos.

-Gražus kambarys,- ištarė ir nusišypsojo. Vos susilaikiau nepavarčiusi akių.

-Prie esmės,- paraginau. Ji atsiduso ir įsispitrijo į savo sunertus pirštus. Pastebėjau, kad ir aš taip darau, kai man būna sunku kažką sakyti ir būnu graužiama kaltės.

-Žinau, kad manęs nekenti ir tam turi visą teisę,- pradėjo tyliai vis dar žiūrėdama į savo delnus,- tiesiog noriu, jog žinotum, kad aš labai gailiuosi, tave palikusi be mamos. Suprantu, kaip tau buvo sunku. Nesitikiu, kad mane suprasi, bet prašau nors pamėginti. Man buvo labai sunku ir aš bijojau. Juk buvau vos septyniolikos metų, kai sužinojau, kad tavęs laukiuosi.

-Septyniolikos?- netikėtai išsprūdo. Ji pažvelgė į mane.

-Taip, Džonui - tavo tėčiui, tada buvo dvidešimt vieneri. Buvau jauna ir kvaila. Įsimylėjau jį, kaip beprotė, atsidaviau ir galiausiai sužinojau, kad laukiuosi tavęs. Mano tėvai nenorėjo, kad tave gimdyčiau, jiems reputacija ir garbė reiškė viską. Tačiau negalėjau tavęs atsisakyti, todėl palikau Džonui, nes žinojau, kad jis gerai tavimi pasirūpins,- pabaigė sakyti. Net pati nepajutau, kaip iš akių išbėgo ašaros.

-Ir dabar sugalvojai, kad man reikia mamos?- paklausiau valydamasi akis.

-Aš supratau, kokią klaidą padariau ir noriu ją atpirkti,- ištarė atvirai.

-Ir suprasti užtrukai beveik devyniolika metų,- prunkštelėjau valydamasi nosį,- mes su tėčiu puikiai gyvenam ir be tavęs. Jis man buvo ir yra tėtis ir mama.

-Atleisk man,- Eleonora pakilo nuo kėdės ir pritūpė prie manęs,- maldauju, suteik dar vieną šansą. Nors praėjo tiek metų supratau, kad man esi be galo reikalinga ir kad tavo tėtį vis dar myliu taip pat beprotiškai,- kalbėjo viltingai. Mano akys prisimerkė iš jos naivumo.