MEILĖ YRA GRAŽI

D <12> : 2

Visi spoksojom į Dastaną.

-Kodėl?- nesupratusi paklausiau. Vaikinas neatrodė labai patenkintas, jis be žodžių priėjo ir suėmęs mano delną pradėjo vestis paskui save. Žinoma, galėjau ir turėjau priešintis, bet buvau per daug sutrikusi. Kiti matyt taip pat, nes niekas nieko nesakė.

Dastanas išsivedė mane laukan prie savo automobilio. Pagaliau susivokusi stipriai trūktelėjau ranką ir išlaisvinau, jis nesitikėjo mano gesto.

-Ką tu manaisi darantis?-paklausiau piktai. Dastanas atsisuko į mane, jo veidas buvo šaltas ir tolimas, kaip tą kartą prie ežero. Tik šį kartą aš nieko blogo nepasakiau.

-Sėsk į automobilį,- vos girdimai įsakė, bet vistiek puikiai jautėsi jo piktas balso tonas.

-Kodėl turėčiau?- užsispyrusiai sukryžiavau rankas ant krūtinės.

-Mel, neerzink ir sėsk į prakeiktą automobilį,- krūptelėjau nuo jo balso, tačiau nesijudinau iš vietos,- Melodija, prašau.

Gerai vien dėl to, jog pasiilgau, kaip jis taria mano vardą ir buvimo su juo įsėdau į galą. Nė neketinu su juo kalbėtis. Dastanas atsiduso ir įsėdęs į vairuotojo vietą, užvedė variklį ir išvažiavo iš mokyklos teritorijos. Jis labai greitino ir man pasidarė baisu. Tik dabar atsiminiau Metju kalbant apie jo nešvarius darbelius. O pirmiau jo ir Lola su Rebeka užsiminė kažką apie kolonijas?Nejau jis rimtai maniakas žudikas? Nenuostabu, kodėl taip sureagavo. Manau.

-Kur mes važiuojam?- paklausiau, kai penkiolika minučių dar nesustojom. Dastanas tylėjo, susikoncentravęs į vairavimą,- Dastanai, girdi?-perklausiau dėl visa ko. Jo antakis trūktelėjo, bet nieko nesakė. Ir tegul apsimeta, kad manęs čia nėra.

Atsiguliau ant galinės sėdynės, rankas susidėjusi po galva ir sūpuojama automobilio užmigau. Mano pasąmonė paskendo sapne, kuriame bėgau nuo mane besivejančio automobilio. Kažkokiu būdu atsiradau jame. Automobilio niekas nevairavo, tačiau girdėjau piktą balsą, kuris keikė mane bei akis. Tas pilkas šaltas akis. Pamačiau mišką pro priekinį stiklą ir automobilis tiesiai važiavo į medžius. Kūną sukaustė panika, mes atsitrenksim, norėjau sušukti, bet iš burnos neišėjo joks garsas. Norėjau griebti už varo, tačiau ir to padaryti negalėjau. Krūptelėjusi pašokau prieš automobiliui įsirėžiant į medį.

Pajutau vėją pučiant į mane. Suraukiau veidą. Kur aš? Pakėliau ranką prie akių ir jas patryniau bei saldžiai nusižiovavau. Pagaliau atsimerkiau ir nustebau, nes sėdėjau ant pledu patiestos žolės. Ten pat, tada, kai žiūrėjom į debesis, kai netikėtai pradėjo lyti, kai šokom ir kai pasakė, jog jam patinka Auksė...

Lėtai apžvelgiau aplinką. Medžiai, šlaitas ir beribė jūra jos papėdėje. Vandenyje pamačiau siluetą, tai buvo Dastanas. Jis maudėsi? Dabar, kai dar nei vasaros nėra?

Vaikinas po šortais išlipo iš vandens. Ant raumeningo kūno sužibo milijonai sūraus vandens lašelių. Negalėjau atsispirti pagundai ir svajingai nužiūrinėjau. Jis tobulas, tokia mintis šmėžavo mano galvoje. Dastanas pamatęs mane šyptelėjo, o aš akis nusukau ne per toli nuo jo. Vaikinas atbėgo iki manęs. Akimirka verta filmo.

Dastanas plačiai šypsojosi ir palinko prie manęs, nuo jo šlapių plaukų, lašai krito ant mano drabužių. Bet man tai visiškai nerūpėjo. Viskas ko norėjau, tai žiūrėti į jo veidą, akis, lūpas.

-Eime maudytis,- ištarė vis dar kerinčiai šypsodamasis. Jo akys sužibėjo. Staiga atmintin grįžo įvykiai mokykloje. Atsilošiau truputi atgal.

-Kodėl mes čia?-paklausiau, stengdamasi išlaikyti tiesų veidą. Jo šypsena akimirksniu dingo.

-Tai paįvairinta muzikos pamoka,- ištarė ir jo lūpos iškreipė šypsenėlę, o manyje užvirė pyktis. Atsiguliau atgal ant nugaros ir įsispoksojau į dangų.