MEILĖ YRA GRAŽI

D <25> : 2

Žiūrėjau į Dastano pilkas akis atrodo visą amžinybę. Jo ką tik ištarti žodžiai neturėjo jokios prasmės.

-Kaip suprasti? Kas tave laiko?

-Tai sudėtinga...

-Kaip visada,- ištariau su aiškiai jaučiamu nusivylimu balse ir sukausi grįžti į salę.

-Tu nesuprasi,- Dastanas buvo įsitikinęs savo žodžiais. Sustojau ir neatsisukusi pasakiau:

-Aš galiu nesuprasti, tačiau faktas, jog net nesuteiki šanso pamėginti suprasti, parodo, kad niekada manęs neįsileisi į savo praeitį, o dėl vietos tavo ateityje neketinu bergždžiai kovoti...pasakiau viską, ką norėjau...

Nelaukusi atsakymo tyliai grįžau į salę, kurioje toliau vyko mano biologinės motinos teismas. Pasirodo praleidau kažką įdomaus, nes Eleonoros advokatas buvo atsistojęs, kaip ir sekantis liudininkas, ten, kur prieš man išeinant sėdėjo Gendrikas. Atsisėdau pačiame gale. Net norėdama nepajėgiau susikoncentruoti ties vykstančiu bylos tyrimu, visos mintys buvo okupuotos Dastano žodžiais.

Kas jį laiko? Kokios paslaptys slepiasi jo praeityje? Norėčiau galvoti, jog tai nėra kažkas labai baisaus, tiesiog jis viską išpučia, tačiau nuojauta sako, jog yra būtent atvirkščiai. Be galo norėčiau, jog viskas būtų kitaip. Jog dabar nereikėtų sėdėti teisme ir stebėti, kaip teisiama mano biologinė motina, jog Dastanas kažkie būtų atviresnis ir priimtų mano pagalbą. Spėju gyvenimas toks jau yra, kad ne viskas vyksta taip, kaip nori.

-Toliau liudyti kviečiamas Dastanas Kovalik, Anikos Kovalik sūnus,- mano mintis nutraukė teismo pirmininko žodžiai. Išplėstomis akimis žiūrėjau, kaip vaikinas eina į prieš tai sėdėjusių liudytojų vietą. 

Žvilgtelėjau į Eleonorą ir jos advokatą, abu atrodė  nei kiek nenustebę, labiau jau išsigandę. Dastanas pasakė įprastą kalbą apie savo atsakomybę ir tada buvo eilė klausimams. Pirmam suteikė teisę klausinėti Eleonoros advokatui, tačiau jis atsisakė.

-Neturiu klausimų,- ištarė ir atsisėdo į savo vietą. Mūsų pusėje sėdėjęs advokatas apklausė vaikiną dėl avarijos ir dėl kažkokių prekių, kurių paskirties nesupratau, tačiau aiškiai suvokiau, jog Dastanas turėjo kažkokių neaiškių reikalų su Eleonora. Dar daugiau paslapčių, tikriausiai turėčiau būti įpratusi, tačiau faktas, kad šie du, taip vienas kito nekenčiantys žmonės turėjo kažką bendrą atrodė sunkiai suvokiama.

-Apklausą baigiau,- pranešė Styvensas ir grįžo į savo vietą.

-Liudininkas gali sėstis,- paskelbė pirmininkas ir pažvelgė į teisėją.

-Toliau žodis suteikiamas  kaltinamajai Eleonorai Ring,- ištarė teisėjas. 

-Mano užsakovė neturi ko pasakyti,- atsistojęs pranešė jos advokatas.

-Tada, jeigu daugiau nebus norinčių pasisakyti, galime...

-Aš,- nutraukdamas teisėją pareiškė balsas man iš kairės. Tas pats, kuris trukdė, kai liudijo Gendrikas. Visų akys automatiškai pasisuko balso savininko pusėn. Tai buvo jaunas vaikinas su apsiaustu ir kepure, todėl sunkiai matėsi veidas. 

-Kas tu toks?- paklausė teisėjas, tai kas buvo įdomu visiems. 

-Aš esu Lukas Kovalik,- prisistatė vaikinas. Po jo žodžių net suabejojau ar teisingai išgirdau? Kovalik? Toliau emocijos salėje keitėsi it žaibas.

-Lukai?- tai buvo Anikos sumišęs balsas,- mes manėm, kad tu...

-Miręs?- už ją pabaigė vaikinas,- Eleonorai nepavyko, bent iš dalies,- ištarė ir su lig šiuo žodžiu nusiėmė kepurę, kuri pridengė jo veidą. Tik po šio veiksmo supratau, kodėl. Per dešinę vaikino veido pusę ėjo panašaus pobūdžio randas, kaip  ant Gendriko šonkaulių. Pajutau, kaip salėje žmonėmis nubėgo šiurpo ir pasibaisėjimo drebulys.