MEILĖ YRA GRAŽI

D <25> : 1

Ketvirtadienis....

Šiandien.

Tai bus šiandien.

Viskas išspręsta bus šiandien.

Nepajutau, kaip vakar užmigau. Pamenu, jog dar girdėjau beldimą į duris, kurį ignoravau. Dabar jaučiuosi šiek tiek geriau, tačiau puse nakties negalėjau užmigti. Eleonoros teismas...

Taip greitai.

Mobiliajame radau ne vieną skambutį nuo Auksės, tėčio bei Dastano. Taip pat žinutę nuo Bleido, jog teismo posėdis vyks vienuoliktą valandą. Laikrodis ant sienos rodė devynias. Persirengusi ir pasiruošusi nulipau į virtuvę. Joje jau buvo tėtis, Dastanas bei Anika, kuri sukosi prie keptuvės.

-Labas rytas, brangioji,-pasisveikino tėtis,- kaip išmiegojai?

-Gerai,- atsakiau nusižiovaudama,- kaip jūs?

-Irgi,-atsakė Anika su tėčiu choru.

-Bleidas mums pranešė apie Eleonorą,- bejausmiu balsu tarstelėjo tėtis. Linktelėjau.

-Gerai,- šyptelėjau ir įsipylusi vandens į puodelį visą išgėriau,- kaip sekėsi trumpos atostogos?

-Nuostabiai,- laimingu balsu pirma atsakė Anika ir pradėjo pasakoti apie dalykus, kuriuos matė. Apie tai, koks nuostabus Vėdryno viešbutis ir, kad tikrai ten dar kada norėtų nuvažiuoti. Linksėjau viso pasakojimo metu. Buvo smagu nors valandai atitrūkti nuo rūpesčių, tačiau viskas laikina. Vos baigė pasakoti išplovėm indus ir nuėjome ruoštis teismo posėdžiui. Apsivilkau juodas kelnes, tamsiai mėlyną palaidinę, pilką švarkelį bei įsispyriau juodus batukus.

Stovėdama prieš veidrodį jau mačiau, kaip Eleonora nuteisiama už nusikaltimus. Vis stengiausi morališkai pasiruošti tam kas vyks, tačiau vis viena su mažu jauduliu važiavau į teismo rūmus Laike. Mūsų miestelyje tokio pastato nėra, tad visi teisminiai reikalai sprendžiame gretimame, didesniame mieste. 

Važiuojant pro langą stebėjau aplinką ir kaip ji keitėsi, žaluma retėjo, pastatai dažnėjo bei didėjo. Nei vienas nepratarėm nei žodžio per visą kelią iki pat teismo rūmų. Išlipusi pamačiau pažįstamą automobilį - Bleidas.

Vaikinas apsirengęs pilku kostiumu stovėjo nugara į mus ir akivaizdžiai su kažkuo kalbėjosi. Tik iš juodų plaukų  bei stovėsenos supratau, jog tai Danielio brolis. Žinoma ir iš automobilio.

-Mel,- išgirdau savo vardą nuo rūmų laiptų. Pakėlusi akis išvydau Auksę? 

-Ką čia veiki?- paklausiau šiek tiek nustebusi.

-Dalyvausiu posėdyje, kaip ir Danielis, Bleidas su mergina ir puse mūsų miestelio,- ištarė nutaisiusi "akivaizdu" išraišką. Nė nebuvau pagalvojusi apie tai, jog pažįstami stebės, kaip teisiama mano biologinė motina. Deja, nuo šios žinios nepasijutau geriau.

-Aa,- tarstelėjau ir tada susivokiau,- Bleidas su mergina? 

-O, pagaliau ir jūs,- buvau nutraukta. Pasisukau į Bleidą, kuris staiga atsidūrė prieš mus. Šalia jo stovėjo ta pati mergina iš stovyklavietės, tačiau dabar ji neatrodė kaip naivi ir kvaila įsimylėjusi paauglė ir tai man nepatiko.

-Sveiki,- linktelėjo ji. Rudi plaukai, juodas kostiumėlis, jai duočiau mažiausiai dvidešimt penkis metus, tačiau ji buvo kur kas jaunesnė. Pastebėjau, jog ši mergina vis žiūrėjo į mane, lyg vertindama. Nuo jos žvilgsnio pasistojo plaukai. Nesupratau, kodėl pastaruoju metu, mane visi taip nužiūri? Gal man spuogas ant kaktos išaugo? 

Nusisukau nuo jos ir kad ir kaip norėjau neatsigręžiau.

-Posėdis ne už ilgo prasidės, turėtume eiti į salę,- nusišypsojo Bleidas ir žengė pirmas, rodydamas kelią. Teismo rūmai atrodė didingai, tačiau nuo jų dvelkė šaltis. Pastato vidus švarus, tvarkingas, kad net blizgėjo grindinys. Bleidas ėjo pasitikinčiai savimi ir lyg pažinodamas šį pastatą, kaip savo namus. Nors tikriausiai ir pažįsta. Vaikinas pasuko po kaire, ten tiesiai prieš mus buvo medinės dvivėrės durys pro kurias žmonės ėjo į salės vidų. Įžengusi pirmiausia pastebėjau teisėjo postą bei du policininkus prie dviejų durų abipus šį postą.