RESTLESS (SINISTER 2) *BAIGTA*

Ch49. Forever and what comes after.

Chan POV

Aš jį užmušiu. Prisiekiu. Užmušiu tą kalės vaiką. Gniaužiau vairą, stengdamas valdyti savo pyktį. Važiavau jam iš paskos, mat vos gavęs į nosį nuo Gabriellos, šoko į mašiną ir pasipustė padus. Didžiuojuosi savo mergyte. Ji tikrai sugeba savimi pasirūpinti. Tiesa sakant, tai privertė net mane šiek tiek jos išsigasti ir apgalvoti kiekvieną kartą kai susišikau siekdamas jos dėmesio. Aš tikrai galėjau gauti į galvą. Jis sustojo prie kavinukės, kurioje ankščiau dirbo Gabriella. Išlipau iš mašinos ir greit priartėjęs prie jo, stvėriau už jo marškinėlių ir prirėmiau prie automobilio.
- Tu, purvina žiurke, turi sugalvoti labai gerą priežastį, kodėl neturėčiau perlaušti tavęs per pus. - jis tiesiog žiūrėjo į mane. Neatrodė, kad būtų labai išsigandęs.
- Štai, pagaliau ir aš gavau garbės susipažinti. Gera turėti atsarginį variantą, tiesa? - o tas mažas šūdas dar turi drąsos.
- Matau liežuviu moki malti geriau, nei kabinti merginas, tiesa? Dar kartą prisiartink prie jos ir būsi maitinamas per šiaudelį. Ar aš aiškiai pasakiau? - dar kart su jėga stumtelėjau jo kūną į automobilį. Jis stipriai stumtelėjo mane. Atsitraukdamas jį paleidau.
- Tavo gražuolė tik dar viena eilinė merkšė. Nuo vieno koto prie kito. Nekaltinu, ji saldi. - nebesusivaldžiau ir trenkiau jam. Tiesa sakant, man net nerūpi kiek jėgos panaudojau. Jis sukrito ant žemės prie automobilio.
- Patarčiau rinkti žodžius, bernužėli, kol dar turi liežuvį. Daugiau nekartosiu. Palik ją ramybėje nes prisiekiu, užmušiu tave. - apsisukau ir gryžau į savo automobilį. Tik gryžtant namo supratau, kaip man palengvėjo. Išliejau visą save gniaužusį pyktį ir dar kaip bonusas, galėjau tai padaryti su tuo liurbiu. Iš tiesų, jaučiuosi žymiai geriau.
Gryžus namo ir įėjus į vidų, iškart radau stovinčią Gabriellą, rankutes sunėrusią po krūtine ir piktai žiūrinčią į mane.
- Bang Christopher Chan, ką per velniavą tu išdarinėji? - ji piktai išrėžė. Man tai pasirodė visai juokinga ir miela.
- Baik jau, jis nusipelnė. - pavarčiau akis ir užverčiau galvą į viršų iš nepasitekinimo.
- Susitvarkiau, manyčiau, puikiai, todėl nematau būtinybės bėgti ir vytis. Elgiesi kaip mažas vaikas. - suburbėjo ir apsisukusi patraukė virtuvės link.
- Niekas negali tavęs liesti. Tu esi mano ir tai užbaigia šią diskusiją. - ramiai pasakiau nusekdamas ją.
- Chan, tu nuostabus ir aš tave myliu, bet kartais man tiesiog norisi tau vožtelti. - ji atsiduso ir aš garsiai nusijuokiau.
- Žinau, mažute, eikš. - pasakiau. Ji suraukė savo nosytę ir priėjo prie manęs. Tvirtai apglėbiau jos liemenį rankomis ir prisitraukęs prie savęs, atsisėdau, pasisodindamas ją ant kelių.
- Tai kaip dėl tos vakarienės? - pakilnojau antakius ir ji pagaliau menkai šyptelėjo.
- Žinoma, bet man reikia pasiruošti. - ji su džiaugsmu suplojo rankomis. Tai privertė mane nusišypsoti.
- Tuomet paskubėk, jei dar norime suspėti po vakarienės pažiūrėti filmą. Kino teatras dirba iki devintos. - ji atsistojo. Plaukštelėjau per jos dailų užpakaliuką jai nueinant ir ji cyptelėjo kas sukėlė man juoką.
........................................
Viskas ėjosi, mano nuomone, idealiai. Mes pavakarieniavome, puikiai praleidome laiką. Filmas nebuvo labai įdomus ar juokingas, kadangi žiūrėjome komediją, bet man buvo smagu matyti laimingą Gabriellos veidą ir girdėti jos švelnius kikenimus. Tokių vakarų mums reikėtų daugiau. Žymiai daugiau. Po filmo, nusprendėme pasivaikščioti. Oras gaivus ir šiltas, gatvės apšviestos šviesų. Kalbėjomės apie viską. Vaikinus, gyvenimą, ateitį. Supratome abu, kad savo ateitį įsivaizduoje tik būdami šalia vienas kito. Žiūrėjau kaip ji supasi ant supynės ir akyse mačiau ją stovint priešais save, su balta suknele, tariant man žodžius "kol mirtis mus išskirs". Mačiau ją gryždamas namo iš darbo, besisukančią virtuvėje. Mačiau ją rašant žodžius jos senoje užrašinėje švelniai niūniuojant melodiją. Nebeįsivaizduoju savęs be jos. Stovinčios šalia manęs, ryžtingai iškėlusios galvą, žiūrinčios man į akis ir drąsinančios švelniais rankos spustelėjimais. Noriu, kad tai būtų tiesa. Neketinu daugiau praleisti nei minutės nematant jos švelnių akių. Ji atgaivina ir išlaisvina. Nuteisia ir išteisina. Diekoju Dievui už dieną, kai ji pasirodė prie bendrųjų namų slenksčio. Tą dieną, aš tapau jos, o ji mano. Esame tik aš ir ji. Man daugiau nieko nereikia. Kol šis mažas stebuklas nepasirodė mano gyvenime, net neįsivaizdavau kaip stipriai galima mylėti. Tai visai kas kita nei su vaikinais. Nė minutės nesudvejočiau ir nei sekundei nesigailėčiau nei vieno sprendimo priimto su ja. Žinau tik vieną. Mano meilė jai amžina ir negalėsiu daugiau niekada mylėti nieko kito, net jei ji ir nuspręstų išeiti. Prisiekiu sau, kad mylėsiu ją kiekvieną savo gyvenimo sekundę ir prisiekiu užtikrinti, kad ji tai žinotų, nes ji yra verta tiek ir kur kas daugiau. Vieną dieną nubudęs, pamatysiu ją gulinčia šalią savęs, žiūrinčią į mane tuo meilės ir pasitikėjimo kupinu žvilgsniu ir drąsiai galėsiu vadinti ją savo žmona, nes būtent tai ir noriu jai atiduoti. Save. Visą visur ir visada. Amžinai ir kad ir kas eina po to.
- Chan, ar girdi mane? Ateik pas mane. - iš transo mane pabudino Gabriellos balsas. Ji švelniai rankutėmis suėmė mano rankas ir pradėjo vestis su savimi. Kad ir kur tu eitum, noriu būti šalia tavęs.