RESTLESS (SINISTER 2) *BAIGTA*

Ch47. What if you had the key?

Pajaučiau kaip ant manęs yra užklojama antklodė. Kas vyksta? Oh, šūdas. Neužrakinau durų. Nesvarbu kaip tai skamba, bet šiuose namuose jis visuomet laukiamas, tik šiandien, norėjau būti viena. Pajaučiau kaip nuo mano veido yra patraukiama plaukų sruoga ir užkišama man už ausies. Žinau, kad jis žino, jog nemiegu. Tai išduoda mano pakitęs kvėpavimas, bet akių neatmerkiau. Pajaučiau lovos kraštą įdubiant, kas reiškia, kad jis atsisėdo.
- Viskas tikrai ne taip kaip tu galvoji. - jis atsiduso. Nieko jam neatsakiau. Tikėjausi, kad jis pasiduos ir tiesiog nueis miegoti, o galbūt važiuos į savo apartamentus. - Jei leisi, galiu tau viską paaiškinti, bet jei nenori dabar to girdėti, aš galiu išeiti. Tau tereikia pasakyti.
- Klausau tavęs. - pasakiau vis dar neatmerkdama akių.
- Felix papasakojo kur buvai dingusi. Turėjai matyti ją išvažiuojant. Taip, pripažinsiu, ji flirtavo su manimi, bet... pastebėjau kaip kažkoks padugnė į jos gėrimą kažko įbėrė, iškviečiau jai automobilį ir palaukiau kol jis atvažiuos. - negaliu patikėti, kad mane tikrai suerzino jo gerumas. Bet jis taip pat jai šypsojosi ir su ja šnekučiavosi.
- Bet tau tai patiko. Patiko, kad ji su tavimi flirtuoja. Tau patiko jos rodomas dėmesys ir susidomėjimas tavimi. - pagaliau atsimerkiau ir atsisėdau lovoje, nugarą atremdama į lovos atlošą. Chan silpnai nusijuokė.
- Viskas ne taip. Ji paklausė ar čia esu vienas, pasakiau, kad esu su savo draugais. Tuomet ji paklausė ar aš vienišas, pasakiau, kad mano mergina šiuo metu, linksminasi šokių aikštelėje. Tuomet ji paklausė kokia ji.... tai ir buvo pokalbis, kurį tu matei. - jis uždėjo savo ranką ant manosios ir šiek tiek ją spustelėjo. Iš tiesų jaučiausi kaip kvailė, bet vienas dalykas aiškus.
- Na, tu mieliau saugojai nepažystamą merginą, o ne mane, kai prie manęs pradėjo priekabiauti kažkoks iškrypėlis. - sumurmėjau ir nuleidau galvą žemyn.
- Ką?? - Chan atrodė šokiruotas. Pakėliau galvą į jį. Jis sėdėjo pasirėmęs rankas į kelius ir delnais trynė savo veidą.
- Aš sugebu savimi pasirūpinti, nieko nenutiko, bet tavęs vis tiek nebuvo šalia. Tai mane skaudino labiausiai, ypač kai įtikinėjai mane, jog nebenori praleisti nei minutės atskirai. - jaučiau, kad graudinuosi. Stengiausi paslėpti veidą rankose, tačiau jis jas patraukė ir prisislinko arčiau manęs.
- Žinau, kad moki pasirūpinti savimi. Pats patyriau savo kailiu, bet.... atleisk man. Turėjau būti šalia ir tavimi pasirūpinti. Tai mano pareiga ir aš susmoviau. - jis žiūrėjo tiesiai man į akis, o aš stengiausi žiūrėti bet kur tik ne į jį.
- Aš tiesiog pavargau, Chan. Nuo pradžios iki pabaigos, turėjau kovoti ir versti save eiti į priekį. Gryžai į mano gyvenimą. Tikėjausi, kad galėsiu viskuo dalintis su tavimi, nes dabar aš ne viena. Žinau, tai atrodo galbūt ir vaikiška, žinau, kad mano reakcija yra perdėta labiau nei turėtų būti, bet.... - Chan nutraukė mane pasistūmėdamas dar arčiau ir prisitraukdamas mane apkabinimui.
- Tai nėra vaikiška ar per daug perdėta, Gabriella. Sunku pagalvoti ką tau teko išgyventi ir aš turėjau būti šalia tavęs ir tave nuo to apsaugoti. Padarytum mane laimingiausiu vyru pasaulyje, jei leistum būti viso tavo pasaulio dalimi. Noriu būti tas į kurį tu kreiptumeisi, jei tau sunku ar reikia pagalbos. - jis ranka patrynė mano nugarą ir aš praskydau. Sušniurkščiau nosimi ir jis atsitraukė. - Mažute, neverk. Aš niekur nedingsiu. Pažadu nuo šiol visuomet būti šalia tavęs kai tau manęs reikia. - jis nušluostė mano ašarotas akis.
- Eikš. - atklojau jo lovos pusę. Chan atsistojo ir pradėjo nusirenginėti. Jam atsigulus, iš spintelės išsitraukiau raktą ir prisislinkusi arčiau jo, susirangiau jo glėbyje. Jis pabučiavo mano viršugalvį ir tvirčiau mane apkabino.
- Kad ir kur viskas pasisuks, daugiau nenoriu nieko, tik tavęs. - jo balsas švelnus ir raminantis. Tikiu juo. Net jei tai ir klaida, pasitikiu jo žodžiais.
- Aš pagalvojau ir... Felix išvažiuos su Hyunjin. Apartamentai liks tik tau. - pradėjau braižyti nematomas figūras ant jo krūtinės.
- Na jie kiek per dideli man vienam, bet manau išgyvensiu. Kol vaikinai atlieka karo tarnyba, mes stengiamės kiek įmanoma daugiau laiko praleisti su savo šeimomis, todėl jis vis vien gryš. Daug nesitikiu, tik vienos ar dviejų žinučių per diena, tik kad žinočiau, kad jiems viskas gerai. - jis atsiduso.
- Kelias iki mano namų nuo tavo apartamentų ganėtinai ilgas. Studija taip pat. Man patinka leisti laiką kartu. - stengiausi apsimesti, kad šis pokalbis niekur neveda ir tai tiesiog mūsų atvirumo minutėlė.
- Man taip pat, todėl kelionė manęs visiškai nevargina, nes žinau, kad jos pabaigoje, pamatysiu tave. - jis pakštelėjo į mano galvą ir spustelėjo mane glėbyje.
- Bet..... o jeigu tu turėtum raktą? - tiesa sakant kiek abėjojau. Nežinau nei kaip jis reaguos. Siūlau jam tik raktą. Galbūt jis galėtų palikti kelis savo daigtus čia......
- Gabriella, ar tu siūlai man apsigyventi su tavimi? - jis kiek atsitraukė todėl pakėliau galvą į jį, kad galėčiau suprasti kaip jis dėl to jaučiasi.
- Ką? Ne.. Tik siūlau tau savo namų raktus, kad tau nebereikėtų sugaišti pusės valandos prie vairo važiuojant į darbą. Galbūt galėtum palikti čia kelis savo daigtus, kad tau nereikėtų dažnai gryšti į apartamentus. Nežinau, galbūt tai skubotos išvados, suprasiu jei to bus per daug ir nežinau, tiesiog pagalvojau, ka.......- jis nutraukė mane pasilenkdamas ir sujungdamas mūsų lūpas.
- Mažute, matyti tave kiekvieną rytą ir laikyti tave kiekvieną naktį? Nemanau, kad galiu atsisakyti. - pasakė atsitraukdamas su plačia šypsena veide. Ištiesiau jam raktą, kurį paėmęs, jis padėjo jį ant savo telefono, buvusio ant spintelės šalia jo lovos pusės.
- Džiaugiuosi, jog nepagalvojai, kad stengiuosi tave prisirišti. - sukikenau.
- Gabriella, net jei ir laikytum mane įkaitu, negalėčiau skūstis. - jo krūtinė suvibravo jam silpnai nusijuokiant.